Sau 7, 2023
123 Views

Rauginės medžiagos dezinfekuoja, mažina uždegimą

Written by

Rauginės medžiagos dezinfekuoja, mažina uždegimą, padeda užgyti žaizdoms, be to, mažina skausmą. Jos taip pat naudojamos burnos, skrandžio, žarnyno gleivinių uždegimams, odos ligoms gydyti, viduriuojant, nudegus ir kraujavimui sustabdyti.

Pavyzdžiui, ąžuolo jauni ūgliai ir atžalų žievė, sidabražolės šakniastiebių nuoviras vartojami skalauti burnos ertmę, žiotis, ryklę ar gerklės gleivinę, sergant kataru kaip dezinfekuojanti priemonė. Mėlynių uogų nuoviras, jonažolės antpilas stipriai veikia sutraukiančiai ir vartojami sergant ūminėmis ir lėtinėmis skrandžio ligomis.

Organinės rūgštys.

Organinės rūgštys augaluose gali būti laisvos, druskų ar kitų junginių pavidalu. Nuo jų kiekio ir santykio su kitais junginiais priklauso vaisių, uogų, daržovių ir lapų skonis. Tai daugiausia obuolių, citrinos, gintaro, vyno, rūgštynių, benzoinės, skruzdžių rūgštys, kurios kaupiasi įvairiose augalo dalyse.

Obuolių rūgšties yra obuoliuose, šermukšniuose, citrusiniuose vaisiuose, spanguolėse, raugerškiuose, varpinių ir ankštinių augalų grūduose ir kitur. Gintaro rūgšties yra obuoliuose, raudonuosiuose serbentuose, vyšniose, agrastuose, vynuogėse ir kt. Citrinos rūgšties randama avietėse, žemuogėse, serbentuose, citrusiniuose vaisiuose.

Salicilo rūgšties yra avietėse, vyšniose. Rūgštynių rūgšties yra rūgštynėse (360 mg%), špinatuose (320 mg%), rabarbaruose (240 mg%). Rūgštynių rūgštis turi įtakos mineralinių druskų apykaitai, todėl kartais vyresniems žmonėms nereikėtų valgyti rūgštynių ir rabarbarų.

Organizmui organinės rūgštys labai reikalingos. Jos padeda išsiskirti virškinimo sultims, gerina medžiagų apykaitą, peristaltiką. Jas vartojant, organizmas geriau pasisavina maisto medžiagas, taip pat lėtina puvimo procesus žarnyne.

Tai reikia žinoti žmonėms, ypač vyresniems, kurių dažnai užkietėję viduriai. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad organinės rūgštys tirpdo organizme medžiagų apykaitos kenksmingus produktus, pavyzdžiui, šlapimo rūgštį.

Saponinai.

Tai glikozidinės kilmės organiniai junginiai, kurių struktūroje nėra azoto. Saponinas gerai tirpsta vandenyje ir spirite. Jų tirpalai tirpdo eritrocitus. Plakant saponiną, ištirpusį vandenyje, susidaro putos, kurios panašios į muilo putas.

Didelis saponinų kiekis yra nuodingas, o gydytojo rekomenduotos dozės veikia organizmą teigiamai. Saponino randama įvairiose augalo dalyse. Daugiausia yra bervidinių, erškėtinių, gvazdikinių ir raktažolinių šeimų augaluose.

Saponinu gydomos viršutinių kvėpavimo takų ligos, lengvinamas atsikosėjimas, gerina virškinimą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Kai kuriose knygose nurodoma, kad juo gydoma širdies ir galvos kraujagyslių sklerozė, piktybiniai navikai ir kt. Saponinas naudojamas putojantiems gėrimams ir chalvai gaminti, taip pat buityje – drabužiams valyti ir skalbti.

Flavonoidai.

Flavonoidai yra heterocikliniai geltoni organiniai junginiai (lot. flavus- geltonas). Tai augalų pigmentai, kurie kaupiasi žieduose, vaisiuose, lapuose. Daugelio augalų geltona ar oranžinė spalva priklauso nuo flavonoidų, esančių augale. Pavyzdžiui, arbatmedžio ir grikio lapų, apynio spurgų, kukurūzų žiedadulkių, svogūnų lukštų spalva priklauso nuo kvercetino. Jis yra kvercetino aglikozido aglikonas. To paties aglikono yra ir rutine.

Flavonoidai suteikia augalui skonį, aromatą ir spalvą. Skonis būna įvairus: saldus, kartus ir kt. Flavonoidais vis dažniau gydomos širdies ir kraujagyslių ligos. Nustatyta, kad jie didina organizmo atsparumą radiacijai. Iš jų gaminamas vitaminas P ir kiti vitamininiai preparatai.

Pavyzdžiui, flakarbinas (flacarbinum), kurio sudėtyje yra flavonoidų kvercetino, likurazido ir pektino, tinka nuo spazmų, uždegimų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų, gerina žarnyno veiklą, šiek tiek laisvina vidurius. Kai kurių augalų flavonoidai yra nuodingi. Pavyzdžiui, flavonoido tangeretino yra citrusinių vaisių žievėje, todėl jos valgyti nepatariama.

Vitaminai.

Dar iki XIX a. vidurio buvo manoma, kad gyvybei palaikyti užtenka baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vandens. 1880 m. mokslininkas N. Luninas nustatė, kad maisto produktuose yra po truputį kažkokių nežinomų medžiagų, kurios taip pat labai reikalingos žmogui. Šios medžiagos vėliau buvo pavadintos vitaminais.

Tai skirtingos cheminės sudėties organinės medžiagos. Vitaminai nesuteikia organizmui energijos, bet jie dalyvauja maisto medžiagų apykaitoje, t. y. kontroliuoja daugelį metabolizmo reakcijų. Žmonės daugiausia vitaminų gauna su augalinės ar gyvūninės kilmės maisto produktais.

Dabar jau žinoma daugiau kaip 30 ištirtų ir maždaug tiek pat neištirtų vitaminų. Vitaminai žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis, o prie kai kurių dar rašomas atradimo eilės numeris.

Remtasi – https://lt.wikipedia.org/wiki/R%C5%ABg%C5%A1tis

Article Categories:
Sveikatingumas

Comments are closed.