Sau 24, 2024
9 Views
Komentavimas išjungtas įraše Labai geros ir lengvai prieinamos grūdinimo priemonės

Labai geros ir lengvai prieinamos grūdinimo priemonės

Written by

Per vasarą šį laiką galima pailginti. Kai vaikas pripranta prie tokios vandens temperatūros, jis gali maudytis ir šaltesniame vandenyje (iki 18°C) vėsesnėmis, lietingomis dienomis. Tegul 2-3 kartus pasineria maudytų į vandenį ir paskui sausai nusišluosto, tai vis geriau negu visai nepasi Kaip nustatyti, ar vaikas ne per ilgai būna vandenyje? Svarbiausias požymis – vaiko reakcija į buvimą vandenyje. Jeigu jis pabąla, pamėlsta kaip žąsies, tai kuo greičiausiai turi lipti iš vandens, gerai lūpos, oda isitrinti rankšluosčiu ir pajudėti, kad apšiltų.

Labai geros ir lengvai prieinamos grūdinimo priemonės viso kūno apipylimas laistytuvu. Vasarą viena tokia gaivinančia ir grūdinančia procedūra baigiamas pasivaikščiojimas. Iš pradžių apipylimams vandens temperatūra turi būti nuo 34 iki 30°C. Kas 3-4 dienos ji 1° vėsinama ir pamažu sumažinama iki 22-20°C. Temperatūrą (nurodytose ribose) galima pasirinkti pagal vaiko amžių ir jo užsigrūdinimo lygi. Mažiukui dušą reikia imti su lanksčiu šlangu, kad vanduo kristų ant jo iš ne aukščiau kaip 40-50 cm. Pirmiausia gerai apliejama nugara, paskui krūtinė, pilvas, dešinysis ir kairysis šonas. Po to vaiką reikia gerai nušluostyti.

Vandens procedūras reikia daryti taip, kad jos teiktų vaikams malonumo, kad patiktų. Tai priklauso nuo daug ko: nuo vandens temperatūros, nuo vandens srovės smarkumo, bet labai daug ir nuo to, ar moka suaugęs žmogus procedūrą paversti linksmu žaidimu.

Jeigu nėra galimybės vaikų apipilti dušu ar laistytuvu, reikia juos bent aptrinti. Iš pradžių drėgna pirštine aptrinamos rankos (nuo pirštų aukštyn), paskui kaklas, krūtinė, pilvas, kojos, nugara. Baigus reikia iš karto vaiką sausai nušluostyti patrinant, kad šiek tiek paraustų oda. Pirštinė iš pradžių vilgoma 32-30°C temperatūros vandenyje, kuris tolydžio vėsinamas, kol pasidaro kambario temperatūros.

Iš vandens procedūrų ypač naudinga yra apipilti kojas. Specialistai teigia: Po kojų oda esantis kraujagyslių tinklas atlieka labai svarbų vaidmenį, nes padeda palaikyti bendrą kūno temperatūrą. Yra nustatyta, kad kojų ipėdos ir blauzdos) poodinių kraujagyslių tonusas ir spindžio didumas yra refleksiškai susiję su nosies ir viršutinių kvėpavimo takų gleivinės kraujagyslėmis. Matyt, šiuo refleksiniu ryšiu ir galima paaiškinti tai, kad neužsigrūdinęs žmogus, sušalęs kojas, gauna slogą“.
Tad išnaudokime šį refleksinį ryšį, kad išvengtume persišaldymo ligų.

Pradedant kojų apipylimą, pradinė vandens temperatūra turi būti 30–28°C. Kas 1-2 dienos temperatūra mažinama 1-2°, kol pasiekia 18-16°C (3-jų metų ir jaunesniems vaikams) ir 16-14°C (vyresniems). Žiūrėkite, kad prieš procedūrą vaiko kojos būtų šiltos. Jeigu kojos šaltos, apipilti nėra prasmės, nes nekils atsakomoji reakcija. Galima naudoti ir kontrastinius apipylimus. Šeimų auklėjimo patirtis įtikinamai rodo, kad ten, kur vaikas nuolat atkakliai grūdinamas, kur kas rečiau pasitaiko persišaldymo ligų.

Judesių lavėjimas Svarbiausia fizinio vaikų lavinimo priemonė, kaip ir jaunesniajame amžiuje, yra judrieji žaidimai gryname ore. Tiktai ikimokyklinio amžiaus vaikų judesiai žaidžiant jau gerokai sudėtingesni. Jų žaidimams reikia daug daugiau jėgos, vikrumo, nuovokos, greitumo, judesių koordinuotumo.

Tévai kartais neįvertina tos didelės lavinamosios reikšmės, kurią turi tokie žaidimai: gūžynės, gaudynės, klasės, muštukas, žaidimai su sviediniu ir šokykle. Žaisdamas vaikas pajunta savo valią ir drąsą lipa i medį, šoka nuo aukšto daikto, šokinėja per griovius, balas. Ir, žinoma, dėl to jis į namus grįžta gerokai susitepęs arba sušlapęs drabužius. Nesiginčijame, kad reikia vaiką pratinti būti tvarkingam, švariam, tausoti daiktus, bet tiktai ne tokia kaina ne uždraudžiant jam žaisti.

Protingi patarimai, mokantys vaikus išvengti nelaimingų atsitikimų, neturi virsti kategoriškais ir ne visada pagristais draudimais, kone visiš-kai slopinančiais jų iniciatyvą. Prieš sakydami vaikui ,,ne” arba ,,negalima”, ,,sustok”, ,,atsargiai”, ,,susimuši, virsi” (ar panašius draudimo ar perspėjimo žodžius), gerai pagalvokite, ar iš tiesų vaiko veiksmai kelia jam pavojų, o gal jūs tik tausojate savo nervus.

Deja, dar gana dažnai pasivaikščiojimas su mama ar močiute vaikui virsta taisymų ir draudimų srautu. Visa tai, aišku, jos daro geriausių norų skatinamos. Tačiau mintimis atsidurkite vaikų vietoj – tada negalèsite atsistebėti jų kantrumu ir sąvaldumu. Tvirtas suaugusiųjų įsitikinimas, kad jie visada žino, kas gerai ir kas blogai, kas galima ir kas ne, ne visuomet yra teisingas. Vaikas turi savąją, nors ir ribotą, bet užtat konkretesnę patirtį, kuri yra pagrista savo paties pasiekų žinojimu ir vienmečių galių stebėjimu.

O kartais nuolatiniais draudimais galima susilaukti tik priešingų re-zultatų: savo žygius“ vaikas pasistengs atlikti tada, kai jūsų nebus, kai negalėsite ne tik jo sulaikyti, bet ir įspėti. Vaikų traumatologiniuose skyriuose dažnokai galima išgirsti, pavyzdžiui, tokį gydytojo ir 6-7 metų jo paciento pokalbį: ,,Kaipgi tu susilaužei koją?”..Iš medžio iškritau”.- ,,Tai kodėl lipai, jeigu nemoki po medžius karstytis?” – ,,Norėjau mamą supykdyti. Niekada nieko negalima. Visą laiką tik ir girdi: nustok ir atsargiau“.

Be viso kito, visi norime, kad mūsų vaikai būtų ryžtingi ir drąsūs. Šios savybės diegiamos jau ikimokykliniame amžiuje, todėl natūralu, kad joms išugdyti reikia ir tam tikros rizikos. Ne beprotiškos, bet tokios rizikos, kuri grindžiama teisingu savo jėgų įvertinimu, žinomais judesiais ir patirtimi. Suteikite vaikams, ypač berniukams, teisę šitaip rizikuoti. Kiekviena, net mažiausia pergalė pakelia jų autoritetą vienmečių akyse, padeda jiems moraliai save įtvirtinti.

Laipiodamas po medžius ar judančiomis pristatomomis kopėtėlėmis, šokinėdamas per griovį ir nuo įsisiūbavusių sūpuoklių, vaikas darosi ne tik drąsesnis, bet ir gerokai vikresnis ir stipresnis. Aišku, mums, suaugusiesiems, teks kelias minutes pasijaudinti. Bet ką darysi, tam mes ir esame suaugusieji. Jeigu drausime vaikui judėti, žaisti ir net paišdykauti, tai kartu stengsimės iš jo atimti dalį vaikystės džiaugsmų. Vienas garsus filosofas yra taip pasakęs: ,,Nėra nieko juokingesnio už vaiką, įkūnijantį suaugusiojo rimtumą“.

Mankštai pasirenk! Jau nuo trejų metų vaiko rytas turi prasidėti mankšta. Trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais mankšta atliekama žaidžiant: ,,Parodyk. koks tu didelis“, ,,Kaip kiškutis šokinėja”, ,,Katytė prausiasi”, ,,Gandras braido po pelkę”, Vištytė lesa grūdelius” ir kt. 5-6 metais pratimai darosi jau sudėtingesni, nors jie tebėra žaidimas. 6-7 metais vaikai jau atlieka pratimų kompleksą, panašų į žemesniųjų klasių mokinių rytinę mankštą, kuri transliuojama per radiją ir televiziją. Dažnai skundžiamasi, kad sunku vaikus ipratinti daryti mankštą. Įkalbinėjimais – taip, sunku. Bet pradėkite patys ją daryti, ir mažasis noriai seks jūsų pavyzdžiu.

Reikia žiūrėti, kad, atlikdami pratimus, vaikai taisyklingai ir iki galo darytų pasilenkimus, pritūpimus, pasisukimus ir šuolius, kad jų judesiai būtų koordinuoti. Būtinai mokykite vaiką taisyklingai kvėpuoti, sutaikyti judesius su įkvėpimu ir iškvėpimu. Vaikas neturi per mankštą labai nuvargti, o atlikdamas pratimus, neturi nuobodžiauti ar aikštytis.

Article Categories:
Sveikatingumas

Comments are closed.