Sau 21, 2024
10 Views
Komentavimas išjungtas įraše Kiekviename žingsnyje – fizinis lavinimas

Kiekviename žingsnyje – fizinis lavinimas

Written by

Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais greitai kaulėja galūnės (tiktai rankų plaštakos dar ilgai išlieka kremzlinės sandaros). Iki vienerių metų jūsų mažajam išdygo 6-8 dantys: 4 viršutiniai ir 2-4 apatiniai. Per pusę metų jų padvigubės: abiejose viršutinio ir apatinio žandikaulio pusėse bus po 4 priekinius ir po vieną krūminį dantį. – po kito pusmečio Dar po pusmečio prisidės 4 iltiniai ir galiausiai greta jau esamų krūminių prasikals paskutinieji pieniniai dantys. Taigi iki 2–2,5 metų vaikui susiformuoja dvi eilės pieninių dantų, kurių is viso yra 20.

Ir toliau tobulėja kraujotakos ir kvėpavimo sistemų darbas – lėtėja pulsas, daugėja širdies vienu metu pervaromo kraujo, didėja plaučių apimtis. Tačiau tam tikrą laiką šių sistemų darbui bus būdingos ,,vaikiškos“ savybės, ir tėvai turi į jas atsižvelgti. Pavyzdžiui, 2-3 metų vaiko kvėpavimas yra labai dažnas, nelygus, negilus mat plaučių apimtis vis dėlto nedidelė ir todėl reikia dažnai įkvėpti ir iškvėpti. Kaip tik dėl to labai svarbu, kad kambaryje būtų tyras oras, kad mažasis pakankamai laiko išbūtų gryname ore, kad jis taisyklingai (pro nosį, bet ne pro burną) kvėpuotų. Nervų sistemos darbingumas padidėja, nervų ląstelės dabar ne taip greit pavargsta, todėl trejų metų vaikas jau gali nemiegoti be pertraukos apie 6 valandas ir daugiau.

Kiekviename žingsnyje – fizinis lavinimas. Jokiame kitame amžiaus tarpsnyje fizinis lavinimas nėra taip glaudžiai susijęs su bendruoju lavinimu, kaip per pirmuosius trejus metus. Juk tobulindami vaiko judesius, skatindami (bet jokiu būdu ne versdami) jį atlikti vis sudėtingesnius veiksmus, jūs kartu ugdote jo nuovokumą, valią, charakterį, atkaklumą, pratinate prie drausmės.

Ir, ko gero, niekada daugiau judėjimas, nauji mokėjimai nesuteiks tiek daug džiaugsmo, tokio emocinio pakilimo ir nebus atliekami taip susikaupus, kaip šiais metais. Pažiūrėkite, kaip linksmai ir skambiai juokiasi mažiukas, bėgdamas savo dar neklusniomis kojelėmis nuo tėčio ir mamos, su kokiu laimingu užsimiršimu traukia nuo kojytės batuką ar mauna žaislinės piramidės žiedą, kaip atkakliai kasa kastuvėliu sniegą ar rausia bertuvėliu dėžėje smėlį.

Ko gero, beveik kiekvienas vaiko žingsnis, žaidimas, kiekvienas jo užsiėmimas yra fizinio lavinimo dalis. Vaikas daug ką stengiasi padaryti pats. Jis didžiuojasi, jeigu jam pasiseka be suaugusiųjų pagalbos apsirengti, pačiam tempti savo rogutes. atidaryti sunkias duris, atnešti į virtuvę savo puoduką: Nereikia varžyti šio natūralaus jo siekimo. Bet kaip dažnai tėvams tiesiog trūksta kantrybes: ,,Jis viską daro ne taip, maišo batukus…”, ,,Jis viską daro labai lėtai, o mes skubame”. Arba jie ima nerimauti: ,,Jis mažas, silpnutis, nieko dar nemoka. Visur nori užlipti, bijau, kad nenugriūtų, nepalįstų, neparpultų”. Žinoma, jokiu būdu negalima menkinti natūralaus rūpinimosi mažojo saugumu reikšmės, ir ne apie tai čia kalbama. Bet juk negalima rūpintis taip, kad net būtų slopinamas vaiko savarankiškumas, iniciatyva, galimybė išmėginti savo jėgas!

Jeigu neugdysime vaiko įpročio tikslingai ir naudingai judėti, tai galime praleisti tinkamą laiką, ir tada vaikas atsiliks nuo savo vienmečių vaikų darželyje ir mokykloje, prastai pieš ir lipdys, nemokės daryti žaislų. Apie tokius sakoma, kad jie atgrubnagiai, o kalta dėl to pernelyg didelė globa, kuria apsupame ji nuo pat ankstyvosios vaikystės.

Mažasis visada labai noriai ir su džiaugsmu stengiasi padėti suaugusiesiems: paduoti šlepetes, atnešti akinius, knygą, laikraštį, padėti ką nors nešti. Juos nepaprastai domina viskas, ką veikia suaugusieji. Ir nors dažnai mažiukas ne padeda, bet trukdo, neskubėkite jo vyti į šalį, nesiskųskite, kad jis painiojasi po kojų.

Mažasis žmogus labai veiklus, judrus. Žinoma, mažiuko žaidimus reikia sulėtinti, imtis ir reikalingų atsargumo priemonių, bet jokiu būdu negalima varžyti jo judrumo. O kaip dažnai tėvų idealas esti tylūs, ligūstai nejudrūs vaikai, kurie per nesusipratimą vadinami išauklėtais. Savaime aišku, tokius vaikus daug patogiau auginti. Tačiau toks patogumas nepataisomai žaloja vaiko sveikatą ir bendrą lavėjimą.

Natūrali mažiuko būsena – nuolatinė veikla, judrūs, emociški žaidimai. Štai kodėl vaikučiai ima verkšlenti išėję pasivaikščioti su tėvais. kurie stengiasi juos išmokyti rimtai vaikščioti laikantis už rankos. Judėjimo vienodumas vargina vaiką, jis nori sustoti, atsitūpti, nuskinti gėlytę, pakasinėti kastuvėliu žemę, pamėginti sugauti drugelį.

Kaip jau sakyta, būtų lengvabūdiška nepaisyti realių pavojų, kurie kyla dėl padidėjusio vaiko aktyvumo. Mažas vaikas dar beveik nejunta pavojaus, ir todėl jis gali pasidaryti sau daug žalos – nukristi nuo stalo, ant kurio dabar jau gali užlipti, įsibėgėjęs atsitrenkti į spintos kampą ir pan. Be to, ir su tuo, kad mažasis pradeda gadinti ir naikinti namų daiktus, net labai atlaidūs tėvai įstengia taikstytis tik iš pradžių. Todėl stenkitės paruošti vaikui erdvę – padarykite, kad jis negalėtų pasiekti dygių, aštrių daiktų, padėkite kuo toliau dužius, lūžtančius daiktus.

Keturi mokėjimai Amžiaus tarpsniu nuo vienerių iki trejų metų praktiškai reikia išugdyti keturis svarbiausius mokėjimus: vaikščioti, laipioti, bėgioti ir mėtyti. Kartu lavėja ir kiti naudingi judesiai, ypač plaštakos ir pirštų, tobulėja koordinacija, didėja stabilumas, miklumas.

Nereikia manyti, kad, vaikui pradėjus vaikščioti, jau nebereikia jo daugiau to mokyti, kad viskas savaime išeis. Vaikas (ne taip kaip gyvuliai) labai nedaug teturi įgimtų motorinių refleksų; dauguma judėjimo įgūdžių atsiranda jų mokant. Mokyti reikia sistemingai ir atkakliai, remiantis jau pasiektais laimėjimais ir taikant pratybas pagal amžiaus ypatybes.

Pažvelkite į metų vaiką. Jis dar netvirtai stovi ant plačiai išskėstų kojų, eidamas svyruoja iš vienos pusės į kitą, kojytės pusiau sulenktos. Jeigu jis bėga, tai iš tiesų tik imituoja bėgimą. Jis tik paprasčiausiai greičiau eina.

Mažasis yra netvirtas ne tik dėl to, kad dar silpni ir menkai ištreniruoti jo raumenys, bet ir dėl savitų savo kūno proporcijų. Metų vaiko palyginti ilgo liemens ir didelės galvos neatitinka trumpos kojos. Todėl jo svorio centras yra aukščiau negu suaugusiojo. Savaime aišku, kad dėl to mažojo kūnas yra netvirtas.

Kiek skiriasi vaiko ir suaugusiojo proporcijos, galima spręsti kad ir iš tokių duomenų: per visą žmogaus augimo laikotarpį nuo gimimo iki skeleto sukaulėjimo kojos pailgėja maždaug 5 kartus, rankos kartus, liemuo 3 kartus, o galvos aukštis tik 2 kartus.

Savitos kūno proporcijos, nepakankamai susiformavęs pėdos išlenkimas gerokai sutrumpina vaiko žingsnio plotį, verčia daryti daug jam nereikalingų judesių brūkšėti kojomis, trepenti, kaitalioti ėjimo tempą. skėsti rankas. Vaikas negali tiksliai laikytis nurodytos krypties.

Nereikia stengtis žūt būt išmokyti mažąjį ,,idealiai“ vaikščioti. Šiuo jo gyvenimo metu toks uždavinys paprasčiausiai neįmanomas. Mokymasis vaikščioti reikalauja daug darbo ir laiko. Mes, suaugusieji, jau seniai nebegalvojame, kaip statyti kojas, vaikščiojimas mums atrodo natūralus ir lengvas veiksmas. Bet juk gimnastai, akrobatai, cirko artistai padaro automatiškus (aišku, atkakliai treniruodamiesi) kur kas sudėtingesnius judesius. Pažiūrėkite, kaip dirba cirko artistai po kupolu, įsivaizduokite. kad tai reikėtų padaryti jums, ir tada suprasite savo mažiuko sunkumus. Gerai vaikščioti išmokstama tiktai penktaisiais šeštaisiais gyvenimo metais.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.