Sau 20, 2024
10 Views
Komentavimas išjungtas įraše Daugelis vaikų staiga pradeda būti neklusnūs

Daugelis vaikų staiga pradeda būti neklusnūs

Written by

Baigiantis pirmiesiems ir prasidedant antriesiems gyvenimo metams daugelis vaikų staiga pradeda būti neklusnūs, nenori vykdyti suaugusiųjų reikalavimų. ,,Kai jiems kas nors draudžiama (,,negalima”), jie pradeda spyriotis ir atkakliai stengiasi pakartoti savo išdaigą. Tiktai sudominus kuo nors kitu, pavyksta išvengti konflikto. Kartais, uždraudus ką nors daryti, jie ima verkti, krinta ant grindų, spardosi rankomis ir kojomis…” (iš psichologės N. Menčinskajos dienoraščio).

Aišku, tai, kiek tokie reiškiniai trunka kokio jie būna ,,raiškumo”. priklauso nuo daugelio aplinkybių. Vienose šeimose šis laikas praeina ramiau, kitose pasitaiko, kad vaiko ir suaugusiųjų santykiai pasidaro įtempti. Akivaizdi ar slapta, bet pirmųjų metų krizė” yra.

Matème, kad, baigiantis pirmiesiems metams, vaiko veiksmų su daiktais labai padaugėja. Daugelį daiktų, kuriuos jis galėdavo tik iš tolo matyti, dabar, pradėjęs pirmuosius savarankiškus žingsnius, gali paimti rankomis. Dalis tų daiktų reikalinga tik suaugusiesiems. Suprantama, vaikas, gavęs tam tikrą galimybę veikti savarankiškai (beje, mes ir raginame ji būti savarankišką), nedaro skirtumo tarp to, kas yra jam”, ir kas ,,ne jam”. Nenuostabu, kad kyla konfliktas kaip tik tada, kai vaiką, siekiantį karštai trokštamo daikto (pavyzdžiui, tokios gražios, bet dužios vazelės) kuo griežčiausiai sudraudžia suaugęs.

Be to, vaiko ankstyvoji kalba dar nesusiformavusi, todėl jis negali suaugusiajam suprantamai išreikšti savo norų ir poreikių. O gestai ir mimika jau nebepadeda, nes vaiko veiksmai pasidarė jau gana sudėtingi, ir kad suaugęs galėtų šiems veiksmams vadovauti, reikia žodžių.

Kalbos apraiškos, baigiantis kūdikystei ir prasidedant ankstyvajai vaikystei, gerokai padidina vaiko galimybes bendrauti su suaugusiaisiais. Tarp jų užsimezga nauji santykiai, kuriuos galima pavadinti bendravimo santykiais. Vaikas pradeda veikti su daiktais kartu su suaugusiuoju.

Per dvejus savo gyvenimo metus vaikas iš tiesų labai daug pasiekia. Svarbiausi jo laimėjimai yra tie, kurie padeda plėtotis jo psichikai,- tai vaikščiojimas, veiksmai su daiktais ir kalba. Panagrinėsime šiuos vaiko laimėjimus, neišleisdami iš akių to, kad antraisiais ir trečiaisiais metais didelę dalį laiko vaikas pradeda skirti žaidimui, kad šiuo metu pradedama piešti, lipdyti, konstruoti.
Pirmieji žingsniai.

Kai vaikas pradeda žengti pirmuosius žingsnius, nereikia būti labai pastabiam, kad galėtum pamatyti, jog jie jam sunkūs. Mažos kojelės isitempusios neša kūną. Judesiams trūksta koordinuotumo. Vaikas nuolat praranda pusiausvyrą. Jeigu tenka apeiti kliūtį (netikėtai kelyje atsiradusią kėde). jeigu po kojų pasipainioja sviedinukas, vaikas, nužengęs 2 3 žingsnius, neišvengiamai parkrinta. Ir mažasis griūva – i suaugusiojo glėbį arba ant grindų.

Kas gi verčia jį atsikelti, įveikti kritimo baimę ir vėl eiti? Iš pradžių tiktai suaugusiųjų gyrimas, pritarimas, jų buvimas, džiaugsmingas jo pastangų rėmimas. Tačiau labai greitai susilaukiama pirmųjų laimėjimų, ir vaikas pradeda jausti pasitenkinimą tuo, kad valdo savo kūną. Be to, jis pradeda suprasti, kad, einant savo kojomis, galima daug greičiau pasiekti norimą daiktą.
Mažasis pradeda vaikščioti vis daugiau ir daugiau. Kasdieninės vaikščiojimo pratybos padeda nuolat tobulėti.

Negana to, atrodo, kad vaikai pradeda ieškoti daugiau sunkumų: eina ten, kur yra kauburėlių, laiptelių, kokių nors nelygumų. Pusantramečiai mažieji tyčia sunkina savo ėjimą: eina mindami kokius nors smulkius daiktus, eina atbuli, sukasi, braunasi pro krūmus, nors šalimais yra laisvas takas, ejna užsimerkę, užsitraukę ant akių kepurę. Labai aišku, kad pats vaikščiojimas jiems teikia nepaprastai daug malonumo, jie stengiasi eidami patirti kiek galima daugiau džiugių išgyvenimų. Bet veikiai šis įgūdis suautomatėja, ir vaikščiojimas pats savaime nustoja būti vaikui įdomus.

Vaikščiojimo reikšmę ne tik fizinei, bet ir vaiko psichikos raidai sunku tinkamai įvertinti.
Vaikui prieinamas pasaulis labai išsiplečia. Dabar galima pasiekti tie-siog kiekvieną daiktą ir tokį, kurio suaugusieji patys tau niekada neduotų.

Truputį vyresnė negu vienerių metų mergaitė labai mėgsta eiti prie žemo tualetinio staliuko ir nuiminėti nuo įvairių dėžučių bei pudrinių dangtelius. Sedasi ant grindų ir ilgai ilgai žiūrinėja tas dėžutes… Jos vienmetį randa po kabykla, po kabančiais paltais. Jis susikaupęs apžiūrinėja ant grindų stovinčius batus, sukiša rankas į batus. stuksi jais į grindis…

Išmokęs vaikščioti, vaikas patiria pats, kad iki ano medžio iš priebučio reikia eiti pro krūmą, kurio aštrios adatos duria, kad pakeliui yra duobutė, į kurią geriau neįkristi, kad suoliukas gali skaudžiai papašinti. kad viščiukai labai minkštučiai, bet višta turi kietą snapą, kad triratuką galima pastūmėti, paėmus už vairo. o didelio karučio pajudinti neįmanoma nė iš vietos…

Kaip tik svarbu yra tai. kad dabar vaikas susipažįsta ne tik su palyginti smulkiais daiktais, kuriuos lengva paimti į rankas. bet ir su didesniais. Galima apeiti aplink stalą. palįsti po juo ir išlįsti į kitą pusę. Galima stumti. traukti paskui save kėdę. Be šitokio įvairiopo ištyrimo“ daugelis didžiųjų daiktų savybių liktų vaiko nepastebėtos.

Supraskime dar ir tai, kad kalbama ne apie pasyvią mažojo pažintį su daiktais ir jų savybėmis. Vaikas veikia su šiais daiktais. ir vaikščioji-mas labai padidina veiksmų galimybes. Pavyzdžiui, jau pusantrų metų vaikai išmoksta gana įvairių judesių, kurių negalėtų įvaldyti, jeigu nevaikščiolų: jie nešasi daiktus rankoje. arba pasiėmę į glėbį, arba užsikėlę ant peties: stumia juos. velka, traukia iš šono; veža už virvutės atgal ir į priekį stumdo daiktus per stalą. sofą ar lentą, ištraukia iš po kitų daiktų, paveža po stalu, įkiša i sofos kampą, vežioja iš vieno kambario galo į kitą; veža ar neša daiktą iš vieno kambario į kitą, slepia po lova ar už užuolaidos, atneša nuo palangės, padeda ant lentynos, pristumia prie sienos…

Is šito sąrašo matyti, kad mažieji pridarė daug darbo tyrinėtojui. nagrinėjančiam jų judesių išgales. vaikščiojimas padeda vaikui pažinti ne tik artimą, bet ir toliau. Vos pradėjęs antruosius savo gyvenimo metus, vaikas gali tiesti tėvui žaisliuką, nors tas žiūri pro ketvirto aukšto langą, arba žengti tiesiai nuo aukšto laiptelio, nesuprasdamas, kad gali nupulti. Kai jis pradeda atstuma matuoti kojomis”, atsiranda tam tikra akių, kojų ir rankų darna. pirmasis matavimas iš akies. Ankstyvosios vaikystés pabaigoje mažasis. palinkęs po stalu, tol neišsities, kol jo galva neišlis iš po stalo; lenkdamasis prie gėlės, jis neprieis per arti ir nesustos per toli nuo jos – jis tiksliai numatys atstumą, pasilenks ir kartu išties ranką.

Plečiasi pasaulis plečiasi ir vaiko patirtis. Jam nuolat tenka susidurti su kliūtimis ir sunkumais, kuriuos reikia įveikti. Vaikas vežasi plaušinę šluotą žiūrėk, ji už ko nors užkliuvo. Jis vis tiek ją traukia, stengiasi pasukti, ištraukti. Kartais pavyksta ją atkabinti, kartais ne tada pasipila ašaros. Ateina suaugusieji, padeda ištraukti ,,belaisvę“, o vaikas stebi, kaip tai daroma,- jis sužino, kaip sprendžiamas vienas eilinis praktinis uždavinys, kurių dabar jam iškyla beveik kiekvieną minutę.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.