Kartojant tokias užduotis, plečiasi vaikų vaizdiniai, tarsi prasiskiria jų asociacinių galimybių ribos. lavėja vaizdinių kalbos priemonių supratimas. Svarbią reikšmę kalbos ugdymui, jos tobulinimui, geresniam meninio kūrinio supratimui turi darbas su sinonimais, t. y. su tokiais žodžiais. kurie turi artimą prasmę, bet reiškia įvairius prasmės bei reiškinio niuansus (eiti žingsniuoti kiütinti slinkti).
Užduotį parinkti nurodytam žodžiui sinonimų galima taip pasunkinti, kaip ir aukščiau aprašytąją su epitetais: vaikams liepiama pagalvoti, kur. kokiame pasakojime ar pasakoje galima vartoti tuos žodžius. Pavyzdžiui. žodis šaltas. Vaikų atsakymai:
Pustymas šis žodis tinka pasakai ar pasakojimui apie žiemą, pūgą. Galima sakyti pūgotas, pavyzdžiui: ,,Diena buvo pūgota, šalta”. Zodi žvarbus galima rasti pasakoje. Taigi vaikai ne tik gali rasti duotajam žodžiui sinonimų, bet ir pagal-voja, kur tiktų tą žodį pavartoti. Kaip tik tai labai padeda mokyti pasirinkti iš kelių sinonimų tiksliausią, labiausiai tam atvejui tinkamą žodį.
Darbas su antonimais, priešingos reikšmės žodžiais, padeda vaikams suprasti meninio kalbos išraiškingumo priemones. taip pat geriau ir tiks-liau suprasti žodžio reikšmę, suvokti įvairias daugiareikšmio žodžio prasmes.
Pavyzdžiui, žodis vaiskus turi reikšmę ir giedras”, ir skaidrus” (ir dar daugiau reikšmių). Liepdamas vaikui rasti žodžių junginiui vaiskus vaka-ras priešingos reikšmės žodžių junginį (tamsus vakaras), suaugęs padeda jam įsidėmėti žodžio vaiskus giedras” reikšmę.
Daug antonimų galima rasti patarlėse ir priežodžiuose: ..Aukštai lėkė. žemai tupé”. Katei džiaugsmas, pelei verksmas”, Kokia pradžia, tokia ir pabaiga”, ..Koks vilkas gimė, toks ir karš”. Naudojantis šiomis tautosakos formomis, galima pradėti skirti vaikams užduotis parinkti antonimy. Paskui vaikai patys pradės rasti priešingos reikšmės žodžių: kalbėti-tyle. ti, drąsus-bailus ir kt.
Toliau galima vaikams skirti užduotį sugalvoti antonimams tinkamų žodžių, t. y. sudaryti žodžių junginius.
Pavyzdžiui, šviesus-tamsus. Vaikai randa žodžių: šviesus spindulys – tamsus miškas, šviesi naktis – tamsi naktis, tamsi diena – tamsi naktis. Si užduotis padeda suprasti, kaip ivairiai gali žodžiai jungtis. Susipažindamas su antonimais ir juos rinkdamas, vaikas pradeda geriau suprasti emocinį žodžių kontrastingumą.
O štai toks būdas – žodžio keitimas. Jis padeda vaikams pajusti pras-minių niuansų subtilumus (upė griausminga, skaidri; upelis – mažas, skambus, mažutėlis ir kt.). Ieškant žodžiui rimo, nereikia kurti eilėraščio. Cia siekiama kito tiks leisti mažajam pajusti įvairių žodžių skambėjimo gražumą, jų ritmą, muzikalumą, sąskambius.
Atlikinėdami tokias užduotis, vaikai visą laiką domisi žodžiu, jie pamato, kiek daug reikšmių ir niuansų gali turėti vienas žodis. Vėliau šis darbas patrauks vaikus kurti savo pasakas, apsakymus, eilėraščius, o jų žodinė kūryba padės jiems geriau suvokti literatūrinius kūrinius.
Kalbos pasaulis Vaikų supažindinimas su meninėmis išraiškingumo priemonėmis nėra savitikslis. Cia svarbu ne tik tai, kad lavėtų literatūrinių kūrinių suvokimas, kad įvairėtų vaiko estetiniai jausmai. Išraiškinga, vaizdi turi būti ir kasdieninio bendravimo kalba. Prisiminkime, kad patarlės, priežodžiai, liaudies sąmojai daug kas, ką vadiname smulkiąja tautosaka,- atsirado ir gyvena kasdieninėje žmonių bendravimo kalboje.”
Jau ne kartą esame aiškinę, kaip vaikai suvokia kalbą. Pavyzdžiui, pasakojome, kaip maži, dar tik trečių metų vaikai pastebi savo ir kitų tarimo ypatumus. Ką tik dabar, kalbėdami apie grožinės literatūros reikšmę vaiko kalbos ugdymui, nurodėme, kaip ji gali padėti jam suprasti kalbines meninės kalbos priemones.
Vaiką supa žmonės ir jų tarpusavio santykiai, jis ir pats yra to pasaulio dalis. Jį supa daiktai ir reiškiniai. Kalba taip pat reiškinys. Tai žmogaus veikla, viena iš svarbiausių jo veiklų, kuri formuojasi ir tobulėja pagal tam tikrus dėsnius (nors dar ir ne visai išaiškintus ir ne visai ištirtus).
Mokykloje vaikas pradės kur kas išsamiau ir nuodugniau nagrinėti kalbos dėsnius, savo gimtosios kalbos dėsnius bei taisykles.
Tai vėliau padės jam geriau mokėti gimtąją kalbą, gerai kalbėti ir rašyti aplinkos pažinimas bei jos vaizdiniai. Tai svarbi pačios kalbos tobulėjimo, Todėl, įsisąmoninant kalbą, ne tik didėja vaiko akiratis, ne tik platėja jos raidos priemonė.
Vaikas mokosi kalbėti nesuvokdamas, kaip jis tai daro. Jo kalbiniai įgūdžiai formuojasi nedalyvaujant sąmonei. Kai jis suvokia ir supranta pašnekovui, šis kalbą, jis pirmiausia įsisąmonina tą prasminį turinį, kuris ja perteikiamas. Kai jis kalbėdamas reiškia savo mintį, praneša ją savo taip pat įsisąmonina jos prasminį turinį. Ir jam visai neprireikia suprasti, kaip, kokiais žodžiais pasakoma mintis. Vaikas šito labai ilgai nesupras, jis net nežino, kad kalba žodžiais, kaip kad vienas Moljero veikėjas neži. nojo, jog visą gyvenimą kalbėjo proza.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui, kol dar jo niekas nėra mokęs suskaidyti kalbos atskirais žodžiais, žodis žodis turi labai neapibrėžtą reikšmę. Atsakydamas į klausimą, kokių žodžių jis moka, vaikas gali ištarti garsa, pasakyti pavadinimą (dažnai iškraipytą) kurios nors raidės (mė, bé), pasakyti sakinį ar žodžių junginį (geras oras) arba net atsakyti, kad jokių žodžių nemokąs, tiktai mokąs eilėraštį apie meškiuką. Daugelis vaikų gali pasakyti žodžių, bet paprastai tik daiktavardžių, reiškiančių daiktus (stalas, kėdė, medis ir kt.).
Žaisdamas įvairius kalbinius žaidimus (rinkdamas sinonimus, antonimus), vaikas pamažu įsisąmonina, kad žodžiais galima vadinti ne tik konkrečius daiktus, bet ir jų savybes, ypatumus, galima vadinti veiksmus ir jų požymius (greitai, lėtai). Juk suaugęs žmogus, kreipdamas vaiko dėmesį, sakysim, į tai, kaip eilėraštyje ar apsakyme apibūdintas sniegas, klausia apie žodį, vartoja žodį žodis.
Tačiau žodžio žodis reikšmei suformuoti to dar maža, reikia žodį parodyti kaip kalbos vienetą, reikia žodį išskirti iš kalbos, iš sakinio, ,,išgirsti” jį atskirai. Taip skaidant, vaikui aiškėja ne tik žodžio žodis reikšmė, bet ir žodinė kalbos sandara.
Kaip išmokyti vaiką suskaidyti sakinį žodžiais? Suaugęs žmogus sako įprastu tempu trumpą sakinį, pavyzdžiui: Paukštis skrenda, ir pirmiausia liepia vaikui tiktai jį pakartoti, paskui dar kartą pakartoti, bet iš lėto. Vaikas pakartoja, kaip moka, t. y. skirdamas žodžius arba juos tęsiamai tardamas. Suaugęs jam sako (skirdamas žodžius): ,,Tu pasakei du žodžius: ,,Paukštis… skrenda”. Paskui klausia: ,,Pirmas žodis buvo paukštis”… O koks buvo kitas žodis?”
Paskui galima pateikti kitą panašų sakinį (Lėlė sėdi), iš karto liepiant vaikui jį lėtai pakartoti. Suaugęs, kaip ir pirmą kartą, ištaria jį skirdamas žodžius, pasako, koks buvo pirmasis žodis, ir liepia vaikui pasakyti antrąjį (,,Koks buvo kitas?”).
Kituose dviejuose sakiniuose, taip pat sudarytuose iš dviejų žodžių, vaikas jau pats turi pasakyti ir pirmąjį, ir antrąjį žodį. Paskui galima imti trijų žodžių sakinį (Vaikai žaidžia draugiškai) ir palengva sunkinti užduotį: pirmiausia suaugęs pasako du pirmuosius žodžius, o vaikas trečiąjį, paskui tik pirmąji, o vaikas – du kitus, pagaliau vaikas nuosekliai pasako visus tris žodžius. Užduotį galima ir toliau sunkinti: imti keturių žodžių sakinį, kuriame būtų būdvardžio ir daiktavardžio junginiai (Vaikui padovanojo gražią mašiną).
Vyresniuoju ikimokykliniu amžiumi baigiasi vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo etapu, pirmasis jo ,,universitetas“. Tačiau vaikas skiriasi nuo tikro universiteto studento, nes iš karto mokosi visuose fakultetuose. Jis suvokia (žinoma, pagal savo jėgas) gyvojo ir negyvojo pasaulio paslaptis, išmoksta matematikos ir rašto pagrindų.
