Sau 22, 2024
12 Views
Komentavimas išjungtas įraše Ankstyvojoje vaikystėje, vaizdinis mąstymas dar turi labai mažai galimybių

Ankstyvojoje vaikystėje, vaizdinis mąstymas dar turi labai mažai galimybių

Written by

Ankstyvojoje vaikystėje, kaip jūs įsitikinsite, vaizdinis mąstymas dar turi labai mažai galimybių. Jis gali susidoroti tik su pačiais paprasčiausiais uždaviniais. Pasunkėjus jų sąlygoms, reikia leistis pakopa žemiau ir remtis išoriniu veiksmu, išoriniu bandymu.

Jūs visaip skatinsite vaiką, kad jis ieškotų ryšių tarp daiktų bei tarp įrankių ir daiktų. Jau esame minėję, kad intelektiniam mažojo ugdymui labai naudingi yra visokie žaidimai su įrankiais su lazdelėmis, bertuvėliais, virvelėmis, juostelėmis. Jums padės ir vaikų labai mėgstami žaidimai su smėliu ir vandeniu.

Apibendrinimai ,,Laikrodis“,- sakome mažiukui, rodydami mažą rankinį laikrodį ir didelį sieninį laikrodį, žadintuvą ir gatvėje kabantį laikrodį. ,,Saga”, mokome vadinti ir juodą tėvo švarko sagą, ir mažą baltą marškinių sagutę. Mažajam sunku įsidėmėti, kad tokių skirtingų išorinių savybių daiktai gali vienodai vadintis. Juk juos vienodai vadiname todėl, kad jie atlieka tokį patį vaidmenį kiekvienas laikrodis rodo laiką, visokio pavidalo saga tinka užsegimui. O vaikas šito dar nežino! Ir jeigu, mūsų padedamas, neišmoktų įvairių veiksmų su daiktais, jeigu nesuvoktų: kam reikalingi tam tikri daiktai, kaip su jais reikia elgtis, jis neįstengtų daryti daiktų apibendrinimų!

Juk antrų metų vaiko kalboje pastebimi jo paties apibendrinamieji žodžiai paprastai apima labai įvairius daiktus, kurių panašumą jis nustato pagal atsitiktinius požymius, o ir tie požymiai gali visą laiką keistis. Mažasis katę vadina tiesiog ,,miau”. Vėliau jis šį žodį pradeda taikyti apykaklei (kuri irgi tokia pat švelniakailė), paskui smulkiems blizgantiems daiktams (dėl panašumo su katės akimis?), šakutėms (pamatė katės nagus!) ir net… močiutės ir senelio portretams (čia turbūt taip pat svarbiausia buvo akys).

Suaugusiesiems iš pradžių tai juokinga, bet veikiai mažajam vis nuosekliau imama aiškinti, kad žodis su daiktu yra susijęs tam tikru būdu. Ir jis tai įsidėmi, ir kartais nužengia taip toli, kad daikto pavadinimą paverčia tarsi tikriniu daiktavardžiu: tiktai jo mėgstamas su raudonomis ir mėlynomis juostomis sviedinys yra ,,bum”, o kuris nors kitas šio vardo neužsitarnauja.

Tad kaipgi mokyti vaiką apibendrinti? Pirmiausia turite nepamiršti, kad žodžiais mokydami kur kas mažiau pasieksite, negu leisdami jam kuo daugiau veikti su žaislais, buities daiktais bei paprasčiausiais įrankiais pagal ju paskirtį, funkcijas

Pirmieji teisingi daiktų apibendrinimai pirmiau atsiranda praktiškai“, mažajam veikiant, o jau tik po to įtvirtinami žodžiu. Nuovokos bandymai akivaizdžiai parodė, kiek veiksmai su daiktais yra pranašesni už paprastą parodymą ir rodymą įvardijant.

Vienai mažųjų grupei buvo rodomi žaislai – bertuvėliai, kibirėliai ir vaikai mokomi įvardyti daiktus. Vaikai įsiminé pavadinimus. Tada jiems buvo duoti tokie pat žaislai, bet nudažyti kita spalva. Jeigu vaikai išmoktų pavadinimų nepritaikė naujiems žaislams, buvo stengtasi specialiai juos to išmokyti (pamažu keičiama pažįstama spalva ir mokoma nekreipti į ją dėmesio).

Kitai mažųjų grupei žaisliukai buvo ne tik parodyti. Vaikai mokėsi jų pavadinimų žaisdami. Jie bertuvėliu barstė smėlį, kibiriuku nešė vandenį. Paskui, kaip ir pirmuoju atveju, žaislai buvo pakeisti kitais – 10-kiais pat, bet kitokios spalvos.

Buvo nustatyta, kad antruoju atveju vaikai lengviau ir greičiau įsiminė apibendrinamąją žodžių reikšmę. Tereikėjo bent vieną kartą pažaisti su naujais žaislais, ir jie teisingai pasakė jų pavadinimus.

Taigi ir čia matome, kad geriausias mažojo intelektinio ugdymo kelias keisti jam kuo daugiau praktiškai veikti (aišku, kartu turi būti lavinama ir jo kalba – tai jau esame minėję).. Įdonu, kad kartais mažiukai daikto pavadinimą nepaprastai tvirtai susieja su jo paskirtimi. Kai vaikas sužino, jog naujasis daiktas vadinasi taip, kaip ir tas, su kuriuo jis jau moka elgtis, nori ir su šiuo naujuoju tą pat daryti. Kartais pasitaiko net kuriozų.

Dvejų metų berniukas ateina prie motinos, rankoje laikydamas mažytę žaislinę kėdutę. Kai vaikas paklausė: ,,Kas čia?” – motina atsakė: ,,Kėdé, Tomuk”. Didžiausiai motinos nuostabai, berniukas tuoj pat pastatė kėdutę ant grindų ir pradėjo ant jos sėstis, visa savo povyza bylodamas: ,,Jeigu čia kėdė, ant jos reikia sėdėti“.

Ženklai Iš pradžių mažasis ,,galvoja veiksmais”. Kas jam duoda galimybę pradėti galvoti žodžiais”? Trečiaisiais gyvenimo metais įvyksta svarbus vaiko protinės raidos poslinkis – į jo sąmonę įžengia ženklai. Mes, suaugę žmonės, tiesiog iš visų pusių esame apsupti ženklų ir ištisų ženklų sistemų. Kalba, matematikos simbolika, geografiniai žemėlapiai ir techniniai brėžiniai, įvairių rūšių menas, atspindintis pasaulį paveikslais, muzika, šokiu, transporto signalai ir kelio ženklai – visa tai yra ženklų sistemos. Šie ženklai labai nepanašūs vieni į kitus, bet juos jungia tai, kad jie atstoja ,,tikrus” daiktus. reiškinius. jų savybes ir santykius. Matematikos ženklai (skaičiai ir simboliai) reiškia kiekybinius santykius, chemijos formulės dėtį, paveikslai – žmonių ir daiktų išvaizdą medžiagų.

Ženklai vieni nuo kitų skiriasi pagal tai, kiek jie panašūs į tą tikrovę. kurią atspindi. Pavyzdžiui, kine sukuriama beveik ištisa realybės iliuzija. o matematikos simboliai su tikraisiais daiktais teturi ,nulinį” panašumą.

Tačiau kiekvienu atveju ženklus galima suprasti ir naudoti tik tada, kai žinome, kad tai ne pati tikrovė, o tik jos pavaduotojai, nes kitaip gali ir mums atsitikti taip, kaip tiems pirmiesiems kino žiarovams, kurie, pamatę traukinį, išsigandę bėgo iš savo vietų, nors jis prie jų artėjo tik ekrane.
Tobuliausia, viską aprèpianti ženklų sistema tai kalba. Zodiniai samprotavimai užima veiksmų su daiktais ir jų vaizdais vietą, todėl pasidaro galimas žodinis loginis mąstymas. Ankstyvojoje vaikystėje mažajam dar nepasiekiama tokia tobula mąstymo forma. Duokite jam kokį nors uždavinį, kad ir tą patį pasiekti žaislą lazda – ir paklauskite: – ..Ka tu darysi?” Mažasis arba visai neatsakys, arba pasakys ką nors panašaus i tai: Padarysiu pamatysi”. Paklauskite jo: ,,Kaip paimti léle nuo lentynos?” – jis nepasakys. Bet jeigu jam reikia ja paimti, jis negalvodamas pasistatys kėdę, užlips ant jos ir pasiims.

Taigi žodžiais savo veiksmų mažasis negali išreikšti. Jas sakysite: ,,Bet juk kai kada vaikai, ką nors darydami, daug kalba”. Tai tiesa, bet jūs atidžiau pasiklausykite, ką jie sako: jų žodžiai paprasčiausiai lydi veiksmus, bet neturi nieko bendra su jais. Geriausiu atveju jie reiškia emocijas pasitenkinimą, kad viskas gerai sekasi, arba nepasitenkinimą, kad nieko neišeina (,,Na kas čia dabar! Kas čia per netvarka!”).

Kodėl vaiko kalboje nėra samprotavimų, kurie apimtų patį uždavinio sprendimo procesą? Taip yra todėl, kad dvejų metų vaikui žodis nėra virtęs ženklu, realaus daikto ar veiksmo pavaduotoju. Jis tėra tokia daikto savybė, kaip ir kiekviena kita – spalva, didumas, pavidalas.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.