Graikijos pilietinis karas vyko pasipriešinimo ir sukrėtimų fone. Po Antrojo pasaulinio karo Graikija susidūrė ne tik su Ašies pasitraukimo padariniais, bet ir su intensyviu vidaus konfliktu, kuris turėjo nulemti jos ateitį. Pasinerkime į audringus įvykius, nulėmusius šį laikotarpį.
Nuo išsilaisvinimo iki vidinių nesutarimų
1944 m. pasitraukus Ašies galybėms, Graikijos pasipriešinimo judėjimas susidūrė su nauju priešininku – pačiu savimi. Prieš svetimą okupaciją sukurta vienybė greitai subyrėjo pokario chaose. Skirtingos pasipriešinimo grupuotės, visų pirma komunistai ir respublikonai, nukreipė ginklus viena prieš kitą. Tokio susiskaldymo pavyzdys buvo Atėnai, kur chaosas kilo beveik iš karto po vokiečių pasitraukimo. Smurtas tapo įprastu reiškiniu, nes niekas nežinojo, kaip palaikyti tvarką. Išsilaisvinimo žvaigždės, tarsi prastai surežisuotame dramos scenarijuje, susipyko, bandydamos viena kitą pergudrauti, desperatiškai siekdamos valdžios.
Protestai: pilietinio konflikto kibirkštis
Trilerio vertas posūkis įvyko visoje Graikijoje, kai civiliai gyventojai, paskatinti komunistinio pasipriešinimo raginimų keistis, išėjo į gatves. Tūkstančiai žmonių žygiavo į miesto centrą, siekdami susigrąžinti savo balsą valdžioje. Nepaisydami policijos užtvarų, protestuotojai veržėsi į priekį, o kulminacija tapo liūdnai pagarsėjęs momentas, kai pareigūnai atidengė ugnį į minią ir nužudė 28 žmones. Šis tragiškas incidentas tapo tašku, iš kurio nebegalima grįžti, ir faktiškai įžiebė pilietinį karą tarp teisingumo ir reformų šauksmų. Nuo tos akimirkos nepasitenkinimas kunkuliavo ir netrukus peraugo į atvirą konfliktą.
Diplomatinės pastangos ir sulaužyti pažadai
Stiprėjant smurtui, diplomatinėse diskusijose tarp vyriausybės pareigūnų ir komunistų lyderių atsirado trapi viltis. Jie susirinko siekdami atkurti pilietines laisves ir įgyvendinti amnestijos susitarimą, kuris skatintų taiką. Tačiau vyriausybė nesugebėjo to įgyvendinti. Susitarimas, kuriuo siekta integruoti partizanų kovotojus ir sudaryti sąlygas referendumui, iš esmės buvo ignoruojamas. Vietoj to suintensyvėjo baimės kurstymo kampanijos prieš komunistus, užgožusios diplomatines pastangas. Ši išdavystė padidino priešiškumą ir įtarumą, sudarydama prielaidas dar didesniam ir smurtingesniam frakcijų santykių suirimui.
Graikijos demokratinės armijos iškilimas
1946 m. komunistai persiorganizavo į Graikijos demokratinę armiją ir ėmėsi partizaninės taktikos, kad galėtų kovoti su įnirtingu nacionalinės kariuomenės pasipriešinimu. Griežtai kontroliuojami Komunistų partijos, iš pradžių jie sulaukė tam tikros sėkmės. Tačiau strategiškai geresnės organizacijos privalumus greitai užgožė kova su geriau ginkluotu priešininku. Komunistai padarė rimtų klaidų, kai atsisakė partizaninės taktikos ir ėmėsi labiau tradicinio mūšio lauko metodo. Šis pokytis buvo pražūtingas, nes jie susidūrė su nacionaline kariuomene, kurią rėmė JAV, ir galiausiai patyrė nesėkmę, kuri paralyžiavo jų konflikto pagreitį.
JAV dalyvavimas: Dvigubas kardas
Dėl didelės JAV intervencijos, kurios metu kovai su komunizmu Graikijoje buvo skirta 400 mln. dolerių, statymai smarkiai išaugo. Ši pagalba suteikė nacionalinei kariuomenei pažangų karinį mokymą ir išteklių, apie kuriuos Demokratinė armija galėjo tik pasvajoti. Tačiau ankstesnių pergalių padrąsintos komunistų pajėgos ėmė silpnėti, nes nuo partizaninių metodų perėjo prie įprastinių kovų. Ši strateginė klaida buvo pražūtinga, nes jų priešininkai, turėję daugiau išteklių, greitai pasinaudojo šiomis klaidomis. JAV paramos ir taktinių klaidų derinys nulėmė komunistų likimą ir galutinį jų pralaimėjimą Graikijos pilietiniame kare.
Graikijos pilietinis karas buvo ne tik mūšis dėl teritorijos, bet ir kova dėl naujai išsilaisvinusios tautos tapatybės ir valdymo. Jo palikimas – tai skaudus priminimas, kaip greitai gali suirti sąjungos ir paaštrėti konfliktai siekiant valdžios. Šio audringo laikotarpio pamokos net ir šiandien atsispindi diskusijose apie demokratiją ir pilietines teises.
