Kaip žinia, garso bangos yra išilginės. O kaip jos atrodo? Juk išilginės bangos gamtoje nepamatysi. Su šviesos bangomis geriau. Jos skersinės. Ir nors vandens bangos yra gana grubus modelis, vis dėlto jos duoda šiokį tokį supratimą apie šviesos bangų prigimtį.
Kad nors kiek įsivaizduotumėte išilgines bangas, pažiūrėkite, kaip susitraukia ir išsitempia bajano arba akordeono dumplės. Štai taip ir išilginės bangos sklinda elastingoje aplinkoje, tai suspausdamos ją, tai ištempdamos.
Garso banga sklinda ore 340 metrų per sekundę greičiu (kai temperatūra ir drėgmė vidutinė). Pagal žaibo žybtelėjimą ir perkūno dundėjimą galite lengvai apskaičiuoti, kokiu atstumu nuo jūsų žybtelėjo žaibas. Suskaičiavę, kiek sekundžių praėjo nuo žaibo žybtelėjimo iki perkūno dundėjimo pradžios, tą skaičių padauginkite iš trijų.
Gautas rezultatas ir yra apytikris atstumas šimtais metrų iki žaibo žybtelėjimo vietos. Oras yra labai elastiškas, mes jam dėkingi už galimybę kalbėtis vienas su kitu ir klausytis muzikos, bet vis dėlto jis toli gražu ne idealus garso laidininkas…
Geriausi garso laidininkai yra kietieji kūnai, po jų skysčiai, paskui dujos. Kad įsitikintumėte, jog oras nėra idealus garso laidininkas, padarykite tokį senovinį bandymą.
Paimkite metalinį valgomąjį šaukštą ir pakabinkite jį ant dviejų trisdešimties centimetrų ilgio virvelių. Ant virvelių kabantį šaukštą kaukštelėkite į stalo briauną, ir išgirsite silpną skambesį. Jeigu abiejų virvelių galus pirštais priglausite prie ausų, šiek tiek pasilenksite į priekį, kad leistumėte šaukštui laisvai suptis, ir dabar kaukštelėsite jį į stalą, išgirsite garsų, gražų skambesį. Virpesius į jūsų ausis perduoda virvelių pluoštai, ant kurių kabo šaukštas. Šis garsas nepalyginamas su silpnučiu skambesiu.
Kaip tamprieji virpesiai perduodami kietuosiuose kūnuose, galima suvokti ir šiuo bandymu. Paimkite šaškes (jeigu jų nėra, vienodas monetas), jas sudėkite labai glaudžiai į vieną eilę. Pirštu prie stalo prispauskite paskutinę šaškę ir staigiai, bet nestipriai suduokite per ją liniuote. Prispaustoje prie stalo šaškėje tamprusis virpesys praeis jos skersmeniu, persiduos kaimyninei šaškei, nuo tos kitai ir taip
toliau, kol pasieks paskutiniąją. Paskutinioji šaškė atšoks ji neturi kam perduoti gauto postūmio.
KOSMOSO MĮSLE MOKSLININKAMS
Tirdami tolimųjų žvaigždžių spektrus, astronomai nelauktai susidūrė su nesuprantamu reiškiniu: kai kurių žvaigždžių spektruose juodos linijos, būdingos tam tikriems cheminiams elementams, kažkodėl atsidūrė ne tose vietose, kur jos turėtų būti.
Tiesa, poslinkis nedidelis, bet vis dėlto yra! Įvairių žvaigždžių šis poslinkis skirtingas, bet daugiausia jis pakrypęs į spektro raudonosios srities pusę. Tai buvo mįslė. Tačiau mokslininkai greitai ją įminė ir iš karto panaudojo šį reiškinį. Mažas pasikeitimas spektre mokslininkams davė tų duomenų apie tolimąsias žvaigždes, kurių jokiais kitais būdais nepavykdavo gauti.
Šis reiškinys buvo pavadintas ,,raudonuoju poslinkiu”, nes žvaigždžių spektro linijos buvo pasistūmėjusios į spektro raudonąją dalį. Kad geriau suprastume ,,raudonojo poslinkio” mįslę, grįžkime prie bangų.
