Valgomasis arbūzas – vienametis žolinis augalas su ilgu šliaužiančiu stiebu ir dideliais karpytais lapais. Žiedai yra šviesiai gelsvi. Vaisius didelis, rutuliškas. Jo paviršius lygus, minkštimas rausvas arba raudonas, sultingas ir saldus. Arbūzų tėvynė – tropinė Afrika ir Pietų Azijos dykumų ir pusdykumių rajonai, kur iki šiol jie savaime auga.
Valgomasis arbūzas buvo kultivuojamas dar 1500 m. pr. m. e. Vakarų Europoje jis atsirado XI-XII a. Dabar yra išvesta įvairių arbūzų veislių ir rūšių, pritaikytų auginti įvairiomis klimatinėmis sąlygomis.
Į Lietuvą valgomieji arbūzai atvežami iš pietinių Tarybų Sąjungos respublikų.
Juose yra iki 10% angliavandenių (gliukozės, fruktozės, sacharozės), 0,8% baltymų, pektinų, vitaminų (0,04 mg% B₁, 0,03 mg% B2, 0,24 mg% PP, 7 mg% C, 0,1 mg% karotino). Taip pat yra mineralinių druskų: natrio ― 16 mg%, kalio – 64 mg%, kalcio – 14 mg%, magnio 224 mg%, fosforo – 7 mg%, geležies – 1 mg%, be to, organinių rūgščių – 0,1 mg%, folinės rūgšties – 0,15 mg%, ląstelienos -0,5%. Sėklose yra ir riebalų.
Arbūzai valgomi žali, kartais sūdyti, marinuoti.
Iš arbūzų spaudžiamos sultys. Arbūzas – ne tik skanus, bet ir dietinis, vaistinis produktas. Vaisių minkštimas – ląsteliena iš organizmo padeda šalinti cholesteriną, reguliuoja žarnyno ir jo mikrofloros veiklą. Vitaminas C ir folinė rūgštis tinka nuo aterosklerozės, nuo jų intensyvėja kraujodaros procesai.
Valgomasis arbūzas varo iš organizmo skysčius, ypač kai atsiranda pabrinkimų sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Jis rekomenduojamas nuo kepenų ir inkstų ligų, mažakraujystės, tulžies takų ir inkstų akmenligės bei jų profilaktikai.
Žiemai galima prisidžiovinti arbūzų žievelių. Jų nuoviru (santykiu 1:10) šalinami iš organizmo skysčiai. Iš arbūzų taip pat gaminamas arbūzų medus (nardeka), o iš sėklų aliejus, kuris vartojamas maisto ir muilo pramonėje.
