Daugelio tėvų nuomone, nepaprastai svarbus pats vaiko vystymosi greitis; jie pavydžiai žiūri, kad vaikas nè per plauką neatsiliktų nuo vienmečių, o jei įmanoma, ir aplenktų juos. Ką gi, jeigu vaikas vystosi per lėtai, jaudinimasis dėl vystymosi greičio pateisinamas. Jeigu vaikas laiku nepradeda žaisti vaidmeninių žaidimų, neišmoksta piešti daiktų, neperpranta elementariausių matematinių sąvokų, tėvai turi susirūpinti, stengtis išsiaiškinti, dėl ko vaikas vystosi per lėtai. Viso to priežastys gali būti ir nepalankios auklėjimo sąlygos bei ypatumai (pedagoginis aplaidumas), ir nervų sistemos trūkumai (protinis atsilikimas, klausos defektai).
Sunkiau išsprendžiama problema, kai viršijamas vidutinis tempas, susiduriama su neįprastai ankstyvu vystymusi. Sakysime, vaikas jau iki 3 metų išmoksta skaityti ir skaičiuoti, nebūdingai jo amžiui ima domėtis, pavyzdžiui, technika, matematika, geografija, šiose srityse daro sparčią pažangą, jau ikimokykliniame amžiuje įgydamas mokymo programoje numatytų mokėjimų bei įgūdžių. Dažnai tokių vaikų tėvai sutrinka. Jie stengiasi sustabdyti pernelyg spartų vystymąsi, bijodami, kad tai gali pakenkti vaiko sveikatai; kiti, atvirkščiai, įvairiai jam padeda, vildamiesi užauginti genijų; dar kiti paprasčiausiai viską palieka likimo valiai“.
Pirmiausia štai ką reikia pasakyti: dėl pernelyg spartaus vystymosi nerimauti neverta. Vieno dalyko reikia vengti paprastai tokiomis sąlygomis gresiančio netolygumo, vaiko pasinėrimo į kurią nors vieną sriti apleidžiant kitas. Ir žinoma, negalima mažojo liaupsinti, demonstruoti jo sugebėjimų.
O prognozė gali būti įvairi. Kartais spartus vystymasis slepia iš tikrųjų nepaprastus sugebėjimus. O kartais (tai pasitaiko dažniau) vystymasis pamažu sulėtėja, ir vaikas darosi normaliausias, nors jo bendras protinės raidos lygis esti gana aukštas.
Nepaprastai spartus vystymasis aplinkiniams dažnai atrodo tarytum stebuklas (beje, .,vunderkindas” – vokiškas žodis, lietuviškai jis skambėtų daugmaž kaip stebuklingas vaikas”). Suaugusiesiems atrodo, kad vaikas pats nežinia iš ko išmoksta skaityti arba skaičiuoti. Tačiau iš tiesų viso šito, žinoma, ji moko kaip tik suaugusieji, nors dažnai stichiškai, nesąmoningai, nesistemingai. Aišku, čia išryškėja nevienodas mokslumas. Tai, ką eilinis vaikas mokosi ilgą laiką, ,,vunderkindas“ suvokia iš pusės žodžio.
,,Vaikų talentingumas (tapybos, poezijos, muzikos srityje), – rašė K. Čiukovskis, įžymus vaikų kūrybos žinovas,- labai dažnai ilgainiui išblėsta, ir aš pažįstu nemažai dvylikamečių poetų, kurie po 7-8 metų netekę poetinio talento, buvo puikūs konstruktoriai, jūreiviai, geologai“.
Tas pats pasakytina ir apie vaikų sugebėjimus matematikos, fizikos. biologijos srityje. Vienas įžymiųjų mūsų matematikų, daugelį metų auklėjęs ypač gabius vaikus, akademikas A. Kolmogorovas pabrėžia, kad ,,ankstyvi vaikų skaičiavimo sugebėjimai ir polinkiai dažnai greitai išblėsta net ugdomi suaugusiųjų“.
Tarybinis psichologas N. Leitesas, specialiai išsamiai tyręs lyg ir ypatingų protinių sugebėjimų vaikus, prieina išvadą, kad vaikas, pranokęs savo vienmečius, dar neteikia patikimo pagrindo spręsti apie jo būsimas išgales, o vėliau pradėjęs vystytis neatima vėlesnio vystymosi pakilimo vilčių”.
Kai didelių vilčių teikęs vaikas jų nepateisina, vargu ar galima kalbėti apie buvusio talento dingimą. Tiesiog talentingumo, didelių gabumų įspūdis susidaro dėl to, kad vaikai kuriuo nors atžvilgiu pralenkia savo vienmečius, o paskui raida sulėtėja ir tai, kas vaiko amžiuje atrodė nuostabu, būna visiškai paprasta suaugusiam žmogui.
Taigi anksčiau” ir geriau” – ne tas pat. Galbūt anksti pradėję mokyti, pasinaudoję sparčiu raidos tempu, mes ir išlošiame laiko, mokydami specialių žinių, ugdydami atitinkamus sugebėjimus (dažnai, beje, trumpai pasireiškiančius). Bet ar tik nepralošiame, kad per anksti, nesuskubusi praturtinti vaiko asmenybės, išstumiama iš jo gyvenimo vaikų veikla žaidimas, piešimas, konstravimas? Tai reikia įsidėmėti garbės trokštantiems tėvams.
