Sėjamoji petražolė yra dvimetis, 30-100 cm aukščio kvapus augalas. Šaknis – liemeninė, gelsvai balta. Stiebas – šakotas, plikas. Lapai – pliki, viršus blizga. Apatiniai lapai – 2-3 kartus plunksniškai suskaldyti, viršutiniai – trilapiai. Žiedai – smulkūs, gelsvai žalsvi, susitelkę sudėtiniuose skėčiuose.
Vaisiai smulkūs, pilkšvai žali.
Pirmaisiais metais suformuoja verpstišką šaknį ir šakniastiebinius lapus. Antraisiais metais iš šaknies išauga plikas stiebas, kurio viršūnėje išsišakoja žiedynas. Žydi birželio-liepos mėnesiais, sėklas nokina rugpjūtyje.
Petražolė kilusi iš Viduržemio jūros rytinių pakrančių. Ją, kaip vaistinį ir prieskoninį augalą, žinojo senovės egiptiečiai, romėnai ir graikai. Į Europą petražolė pateko Karolio Didžiojo laikais. Dabar Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje auginamos dviejų rūšių petražolės: lapinė ir šakninė.
Gydomoji žaliava – vaisiai, šaknys ir lapai.
Vaisiai renkami tik prinokę, šaknys kasamos rudenį, lapai ir žolė pjaunama žydinčių antramečių augalų. Lapai ir šaknys vartojami maistui.
Petražolės vaisiuose yra 2-7% eterinio aliejaus, kurio svarbiausia sudedamoji dalis – apiolis (18%). Be to, aliejuje yra pineno, alitetrametoksibenzolo, apiolio rūgšties, 10% miristicino, bergapteno ir kumarino. Vaisiuose yra iki 22% riebalų, 1,12-1,87% flavonoidų (iki 1,47% apiino, liuteolino ir apigenino glikozidų). Lapuose yra iki 0,08% eterinio aliejaus, 75-800 mg% vitamino C, 10-30 mg% provitamino A, 5 mg% vitamino E, 0,05 mg% B₁, 0,05 mg% B2, PP, K, liuteolino, apigenino, 85,05% vandens, 3,66% azotinių medžiagų, 0,72% riebalų, 0,75% cukraus, 1,45% celiuliozės, 1,68% pelenų.
Žieduose rasta kvercetino ir kemferolio. Šaknyse yra eterinio aliejaus, apigenino, cukraus, 37 mg% vitamino C, iki 1,5% baltymų, iki 9% angliavandenių ir šiek tiek karotino. Visose augalo dalyse yra mineralinių druskų, geležies, kalcio, fosforo, mangano, kobalto, nikelio, cinko, molibdeno, stroncio, fluoro.
Petražolėje esantis eterinis aliejus skatina šlapimo išsiskyrimą ir stimuliuoja skrandžio sekreciją, ypač tinka, kai sumažėja skrandžio sulčių rūgštingumas. Apiolis ir miristicinas taip pat skatina šlapimo išsiskyrimą, didina gimdos, skrandžio ir šlapimo pūslės lygiųjų raumenų tonusą.
Flavonoidai, veikia antispazmiškai.
Petražolėje yra daug askorbino rūgšties. Liaudies medicinoje petražolė vartojama nuo įvairių šlapimo organų ligų, šlapimo pūslės ir inkstų prostatos uždegimo, akmenligės, vandenės, kai sutrinka mėnesinių ciklas arba pučia pilvą.
Šaknimis gydomi inkstų diegliai, žadinamas apetitas ir gerinamas virškinimas. Petražolės lapų dedama ant uodų ir bičių įgeltų arba sumuštų vietų. Šviežių lapų sultimis, taip pat šaknų nuoviru, sumaišytais su citrinos sultimis, naikinami šlakai ir pigmentinės dėmės. Petražolės šaknų nuoviru plaunamas veidas nuo saulės įdegimo.
Gydymui dažniausiai vartojamas petražolės vaisių antpilas.
Imama pusė arbatinio šaukštelio sėklų, jos sutrinamos ir užpilamos dviem stiklinėmis šalto vandens, laikoma 8 valandas ir geriama po 2-3 valgomuosius šaukštus kas dvi valandas. Ruošiamas ir nuoviras: imama 30 g sėklų, žolių, lapų.
Užpilama stikline verdančio vandens, pavirinama 15 minučių verdančio vandens vonelėje, ataušinama, perkošiama ir geriama po du valgomuosius šaukštus tris kartus per dieną. Iš šaknų spaudžiamos sultys ir geriamos po 1-2 arbatinius šaukštelius 3-4 kartus per dieną. Draudžiama petražole gydytis nėščioms moterims.
Petražolės tinka ir dietinei mitybai, sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis, taip pat kaip prieskoninė daržovė. Parazitams (utėlėms) naikinti iš sulčių ar tiršto vaisių nuoviro (dvi dalys sulčių ir 3-4 dalys vazelino) daromas tepalas.
