Kai virš Pietryčių Azijos tvyro teritorinių ginčų šmėkla, kyla klausimas: Ar Filipinai iš tikrųjų galėtų pradėti karą dėl Sabah? Sudėtinga istorija, pastarojo meto įtampa ir galimi šio konflikto padariniai regionui.
Sudėtinga istorija
Teritorinis ginčas dėl Sabacho tęsiasi šimtmečius, per kuriuos vyko piratavimas, kolonializmas ir keitėsi galios dinamika. Brunėjaus sultonas, XVII a. praradęs didelę dalį savo teritorijos dėl piratavimo ir konfliktų, suteikė rytinę Sabahą Sulu sultonui kaip paslaugą už pagalbą pilietiniame kare. Ši pradinė dotacija yra Filipinų pretenzijų pagrindas, susiejęs Malaizijos ir Filipinų likimus. Ispanijos karinio jūrų laivyno užkariavimai Sulu salyne smarkiai sumažino piratavimą, tačiau pradėjo ilgą ir painią teritorinės kontrolės istoriją, kuri paliko neišdildomą pėdsaką abiejose tautose.
Reikalavimo gimimas
Filipinų pretenzijos į Sabahą grindžiamos ne tik istoriniais ryšiais, bet ir kolonializmo padariniais. Po Antrojo pasaulinio karo, kai britai dekolonizavosi, atsinaujino susidomėjimas pretenzijomis į Sabahą, ypač iš Filipinų vyriausybės pusės. Sulu sultonas iš pradžių perleido Sabahą britams, tačiau britams pasitraukus, kilo klausimų dėl šio perleidimo teisėtumo. Sutartys ir jų aiškinimas Ispanijos ir Sulu versijose labai skyrėsi. Dėl šio dviprasmiškumo Filipinų pozicija susigrąžinti Sabahą tapo dar sudėtingesnė, nes sukėlė tiek nacionalinį pasididžiavimą, tiek ir tarptautinę kontrolę.
Marcoso era ir militarizacija
Septintajame dešimtmetyje, valdant prezidentui Ferdinandui Marcosui, diskursas sustiprėjo. Marcosas inicijavo projektą „Medeka“, kuriuo buvo siekiama daryti įtaką Sabaho filipiniečiams pasitelkiant slaptas karines operacijas. Operacijos tikslas buvo strategiškai įtvirtinti filipiniečių buvimą ir galbūt padėti pamatus galimai rekultivacinei valdžiai. Tačiau pasirengimas tiesioginei invazijai nepavyko, todėl sustiprėjo jaunų naujokų, apmokytų partizaninio karo, nepasitenkinimas. Šis militarizavimas peraugo į platesnį maro konfliktą, o Malaizija nesąmoningai įsitraukė į paramą vietos sukilėlių grupėms, kovojančioms prieš Filipinų karinius veiksmus.
Šiuolaikinės pasekmės
2013 m. įvyko Sabacho konfliktas, kuris priminė neišspręstą įtampą. Grupė iš Sulu sultonato bandė pareikšti savo protėvių pretenzijas į rytinį Sabahą, todėl kilo karinė konfrontacija su Malaizijos pajėgomis. Diplomatinės pastangos išspręsti šį konfliktą buvo didelės, bet iš esmės neveiksmingos, o tai rodo atkaklų istorinių pretenzijų pobūdį ir šiuolaikinę geopolitinę įtampą. Jungtinių Tautų tyrimas parodė, kad dauguma Sabah gyventojų pageidavo likti Malaizijos dalimi, o tai dar labiau apsunkino pasakojimą ir kvestionavo Filipinų pretenzijas.
Visuomenės nuotaikos ir tarptautinė dinamika
Visuomenės nuotaikos tiek Filipinuose, tiek Malaizijoje vaidina labai svarbų vaidmenį sprendžiant Sabah klausimą. Stiprėjant nacionalizmui ir reaguojant į istorinius pasakojimus, daugelis filipiniečių jaučia gilų ryšį su Sabahu, skatindami norą jį susigrąžinti. Kita vertus, reikia atsižvelgti į regiono stabilumą. Atviras konfliktas gali įtraukti didesnes valstybes ir destabilizuoti Pietryčių Aziją, atsižvelgiant į esamą įtampą Pietų Kinijos jūroje. Filipinai vis dar sunkiai balansuoja tarp nacionalinio pasididžiavimo ir diplomatinio pragmatizmo.
Sabah ginčas išlieka subtilus klausimas, turintis istorinę praeitį ir daug šiuolaikinių pasekmių. Nors karo idėja gali atrodyti tolima, tarptautinė bendruomenė turi stebėti šiuos įvykius, nes regioninio stabilumo ir nacionalinio identiteto rizika vis didėja.
