Persodinimas
Kambarinių dekoratyvinių augalų persodinimas turi labai didelę reikšmę jų augimui ir vystymuisi. Pakeitus vazoną ir žemę, geriau prieina prie šaknų oras ir augalas lengviau įsisavina maisto medžiagas.
Daugiausia augalai persodinami kovo-balandžio mėnesiais, kai pasibaigia jų ramybės laikotarpis ir prasideda augimas. Šiltuose kambariuose augalai persodinami anksčiau, šaltuose vėliau. Žydintieji augalai persodinami po peržydėjimo, lapus metantieji (svogūniniai) – pageltus lapams. Mažus augalus reikia persodinti kasmet, didesnius kas 3-5 metai, o labai didelius (palmes) galima persodinti net kas 10 metų.
Persodinimas gali būti pilnas ir daliniş. Pilnas persodinimas yra tada, kai augalui duodamas naujas didesnis vazonas, pakeičiama žemė, šaknys išpurtomos iki nuogumo. Dalinis persodinimas yra tada, kai augalui paliekamas tas pat vazonas, nuo šaknų nuimamas tik pats žemės paviršius ir naujos žemės užpilama tik tiek, kiek telpa vazono šonuose ir viršuje.
Negalima augalo sodinti į per didelį vazoną. Tokiame vazone augalas kurį laiką sustoja augęs, žiedai būna nenormalūs, žemė surūgsta. Vazonas turi būti tokio dydžio. Persodinamas augalas išimamas iš vazono kad, į jį įstačius senąjį vazoną, kraštuose lengvai būtų galima užkišti pirštus. Prieš vartojant, naują molinį vazoną patariama nors keletui valandų pamerkti į vandenį, kad vėliau mažiau sugertų drėgmės, kurios reikia augalui.
Persodinant augalus į senus vazonus, reikia juos gerai išvalyti, išplauti ir bent 5-10 minučių pamerkti į verdantį, dezinfekuojantį vandenį. Išdezinfekavus vazoną, jo dugne paruošiamas drenažas vandens pertekliui nutekėti ir orui prieiti prie augalo šaknų. Drenažas daromas taip: ant skylutės vazono dugne. uždedama sudužusio vazono šukė, užpilama žvyro, plytų skeveldrų ir medžio anglies gabalėlių. Mažuose vazonėliuose drenažas turi užimti ne daugiau kaip 1-2 centimetrus aukščio, o dideliuose – 3-5 centimetrus. Ant paruošto drenažo pilamas žemių mišinys taip, kad viduryje pasidarytų šioks toks pakilimas. Nuo persodinamo augalo šaknų nuvalomos žemės.
Prieš persodinant, augalą reikia gerai palieti. Susigėrus vandeniui, dešine ranka augalas apverčiamas ant delno. Paskui, kaire ranka prilaikant, vazonas lengvai pastuksenamas į stalo kraštą ir gražiai nuo šaknų nuimamas. Apipuvusios, nesveikos, nulaužytos augalo šaknys aštriu peiliu išpjaustomos, ir iš jų smaigeliu pašalinama sena, supuolusi žemė. Storų, mėsingų augalo šaknų apipjaustyti nereikia.
Nepatariama apipjaustyti taip pat augalų su silpnomis šaknimis. Ligūstai reaguoja į šaknų apipjaustymą palmės, kai kurie spygliuočiai ir svogūniniai augalai. Sutvarkius šaknis, augalas įstatomas į paruoštą vazoną, šaknys gražiai išdėstomos ir pilamas žemių mišinys (augalas laikomas kaire ranka, žemė pilama – dešine), kuris kraštuose prispaudžiamas medine mentele.
Persodinant svarbu, kad augalas būtų vazono centre ir nebūtų per giliai arba per sekliai pasodintas. Vazono viršuje. Augalo šaknys, paruoštos persodinti neturi būti žemės kaupo, o atvirkščiai, turi likti vietos vandeniui laikytis (mažuose vazonėliuose 1 centimetras, o dideliuose 2-3 centimetrai). Persodinus augalą, jis gausiai paliejamas ir, kol prigyja, laikomas pavėsyje.
Genėjimas
Augalo šaknys vazone negali taip išsivystyti, kaip dirvoje, ir pakankamai augalo maitinti. Todėl, nugenėjus. šakutes bei ūgius, žemiau likę pumpurai gauna daugiau maisto ir gali geriau augti. Genima paprastu sodininkystės peiliu ar žirklėmis. Mažų augalų, išaugintų iš sėklų arba vegetatyviniu būdu, viršūnėlė nukerpama viršum 4-5 lapelio. Iš likusių pumpurų išauga šoninės šakelės sudaro augalo vainiko kurios pradžią.
Normaliose sąlygose pumpurai esti geriausiai išsivystę vidurinėje ūgio dalyje. Ūgliai nugenėti pavasarį, prieš pradedant augalams augti (esant gerai išsivysčiusiems pumpurams), nesustoja augę. Vėliau, įpusėjus augalų augimo periodui, nugenėtų ūgių augimas labai atsilieka, o rudenį nugenėti ūgiai pradeda augti tik kitą pavasarį. Taigi, geriausia augalus genėti pavasarį, t. y. prieš prasidedant jų augimui.
Norint išauginti gražų augalo vainiką, stipriai augantieji ūgiai nupjaunami ties silpnai išsivysčiusiais pumpurais, o silpnai augantieji ūgiai ties gerai išsivysčiusiais pumpurais, paliekant viršutinį pumpurą toje ūgio pusėje, kurioje norima, kad išaugtų šakelė.
Jeigu vainikas pakankamai tankus, tai šakeles, augančias į jo vidų, reikia pašalinti. Genėjimas turi įtakos ne tik augalo augimui, bet ir žiedų kokybei. Todėl genint reikia atsižvelgti į tai, kurioje dideli augalai genimi trumpai nupjaunama 2/3-4 ūglių ilgio ir ilgai nupjaunamas ūglių ilgio. Nupjaustytieji ūgliai laikinai sustoja augę. Jeigu pumpurai, esantieji žemiau pjūvio, silpnai išsivystę, jie neauga ilgesnį laiką, o jei stipriai išsivystę greičiau sprogsta ir pradeda augti vietoje yra žiediniai pumpurai (ant senų šakų ar jaunų ūglelių) ir kada žydi.
Vasarą žydintieji augalai (fuksijos, rožės) genimi anksti pavasarį. Šiuo laiku pašalinamos visos sausos, silpnos jų šakutės, o stiprios trečdaliu sutrumpinamos. Mirtos, ožekšniai, laurų medžiai ir kiti visad žaliuojantieji augalai genimi per vasarą kelis kartus, nugnybant pirštais arba nukerpant žirklutėmis jaunus ūglelius, kad išaugtų gražus, tankus vainikas. Genint chrizantemas, ypač stambiažiedes, svarbiausia išpjaunami šoniniai ūgiai.
Augalų, kurių žiedai susidaro ūgio viršūnėje (hortenzija), genėti negalima. Tokių augalų šalinami tik silpni, neišsivystę, pažeisti ūgiai ir sudžiūvusios šakutės. Bendrų genėjimo taisyklių visiems augalams duoti negalima, nes kiekvienas augalas turi savo augimo eigą ir reikalavimus.
