Haitis, kadaise buvusi klestinti kolonija, dabar susiduria su didžiuliais iššūkiais, keliančiais grėsmę pačiai jo egzistencijai. Katastrofiški įvykiai, ypač 2010 m. žemės drebėjimas, išryškino tautos kovą už stabilumą per dešimtmečius trukusią sumaištį ir netinkamą valdymą.
Žemės drebėjimas, sukrėtęs tautą
2010 m. sausio 12 d. 16.53 val. Haitį sukrėtė niokojantis žemės drebėjimas, trukęs 35 sekundes, bet pakeitęs šalies istoriją. 250 metų po Haičiu esančios tektoninės plokštės lėtai kaupė įtampą, o vos per kelias minutes ją katastrofiškai išlaisvino. Dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir daugybė pastatų virto griuvėsiais, žemės drebėjimas ne tik supurtė žemę, bet ir atskleidė giliai įsišaknijusius Haičio infrastruktūros ir valdymo trūkumus. Po smūgių per miestus ir miestelius nuvilnijo požeminiai smūgiai, todėl šalis susidūrė su niūria atsigavimo užduotimi ir beprecedente humanitarine krize.
Nuo klestinčios kolonijos iki kovojančios tautos
Kadaise vadintas „Antilų perlu“, Haičio kolonijinio valdymo laikais Haitis buvo turtingas. Tačiau, atgavusi nepriklausomybę, tauta patyrė didžiulę skolą ir išnaudojimą, todėl nuolat atsigavo. Karai, reparacijos ir užsienio sankcijos stabdė šalies augimą, o tai lėmė korupcijos ir netinkamo valdymo palikimą, kuris prikaustė tautą prie skurdo. Ironija? Turtingas Haičio paveldas ir išteklių potencialas dažnai lieka nepastebėti, nes Haičio išnaudojimo istorija trukdo vystymuisi, o tai naudinga išorės interesams.
JAV okupacijos paradoksas
Nuo 1915 iki 1934 m. JAV pajėgos okupavo Haitį prisidengdamos stabilizavimo tikslais. Iš pradžių šiuo laikotarpiu buvo pagerinta infrastruktūra ir vyko ekonominis augimas, todėl susidarė paradoksas, kai augimas buvo susijęs su suvereniteto praradimu. Tačiau okupacija atvėrė kelią diktatūrai. Papa Doc Duvalier, kuris politinę tironiją derino su vudu mistika, pavertė šalį asmenine valda, pasižyminčia itin didele korupcija ir žiaurumu. Po okupacijos, valdant Baby Doc, diktatūros daigai dar labiau išdygo, ir tai lėmė smurto ir priespaudos ciklą, kuris užgniaužė bet kokias demokratinio valdymo viltis.
Kova už demokratiją
Haičio kelią į demokratiją lydėjo chaosas ir nestabilumas. 1986 m. žlugus Baby Docui, tauta tikėjosi pradėti viską iš naujo. Tačiau prezidento Žano Bertrano Aristido nuvertimas tapo neramaus laikotarpio, kupino perversmų, pilietinių neramumų ir užsienio intervencijų, pradžia. Stichinės nelaimės, pavyzdžiui, 2010 m. katastrofiškas žemės drebėjimas, apsunkino kovą ir sukėlė humanitarines krizes, kurioms būdingas maisto trūkumas ir ligų protrūkiai, įskaitant niokojančią choleros epidemiją. Kiekviena nesėkmė iš naujo skatino kelti klausimą: Ar Haitis gali pakilti iš pelenų?
Sudėtinga, bet viltinga perspektyva
Nepaisant niūrių prognozių ir dažnų nesėkmių, Haitis tebėra potenciali šalis. Didelė ir jauna šalies darbo jėga, taip pat strateginė padėtis netoli JAV suteikia galimybių ekonomikai atsigauti per eksporto skatinamą industrializaciją. Tačiau norint išnaudoti šį potencialą, būtina atsisakyti korumpuoto vadovavimo ir veiksmingai valdyti pagalbą. 2021 m. nužudžius prezidentą Moise’ą, atsirado vadovavimo vakuumas, kuris pagilino esamas krizes, tačiau šalies piliečių atsparumas rodo dvasią, kuri galėtų lemti permainingus pokyčius, jei būtų suteiktos tinkamos galimybės.
Haičio kelionė iš klestėjimo į krizę pabrėžia jo iššūkių sudėtingumą ir žmonių atsparumą. Tinkamai remiant ir vadovaujant, yra vilties atsigauti ir atsigauti.
