1911 m. spalio 10 d. Kiniją sukrėtė revoliucija, nutraukusi daugiau nei 2000 metų trukusį imperatoriaus valdymą. Panagrinėkime, kaip vyko šis monumentalus pokytis ir ką jis reiškė Kinijai ir pasauliui.
Sukilimo kibirkštis
Šimtmečius valdžiusi Čingų dinastija pamažu prarado savo valdžią. Tą lemtingą spalio dieną vietiniai sukilėliai centrinėje Kinijoje netikėtai užpuolė vicekaraliaus rezidenciją. Vicekaraliaus paėmimas į nelaisvę buvo galingas pareiškimas ir žymėjo visuotinių neramumų pradžią. Kol pagrindinis revoliucijos lyderis Sun Yat-senas buvo užsienyje, Jungtinėse Valstijose, jo bendražygiai namie uždegė degtuką, kuris sprogdino 1911 m. revoliuciją. Šio sukilimo sėkmė įkvėpė sukilimus daugelyje provincijų ir padėjo pagrindą maištų lavinai, kuri reiškė pražūtį Čingams. Kam reikalinga centrinė valdžia, kai turi būrį ryžtingų sukilėlių?
Kultūrinė šlovė ir etninės įtampos
Net būdama savo galios viršūnėje, Čingų dinastija susidūrė su dideliais iššūkiais, ypač susijusiais su etniniais nesutarimais. Valdantysis mandžiūrų elitas, laikydamas save užkariautojais, atsiribojo nuo hanų kinų daugumos, todėl socialinė įtampa kunkuliavo po paviršiumi. Įdomu tai, kad nors amatininkai ir amatininkai klestėjo, gamindami išskirtinę keramiką ir meną, politinis klimatas išliko trapus. XVIII a. vidurio žemės ūkio pažanga lėmė spartų gyventojų skaičiaus augimą – daugiau kaip 400 mln. žmonių! Taigi, nors meno scena klestėjo, ji slėpė didėjančius neramumus, nes socialinis audinys ėmė trūkinėti. Kas galėjo pagalvoti, kad politinis stabilumas gali būti toks spalvingas ir kartu toks trapus?
Išorinis spaudimas: Opijaus karai
Scena rimtam konfliktui buvo paruošta, kai britų prekybininkai pradėjo į Kiniją gabenti opiumą, gaudami pelną, dėl kurio Čingų valdžia buvo bejėgė. Drąsiu žingsniu Čingų imperatorius įsakė sudeginti britų opiumą, taip sukeldamas aršų britų atsaką. Prasidėjo opijaus karai, o kartu su jais – stulbinantis Čingų pralaimėjimas, lėmęs griežtas sutartis, kurios sumažino Kinijos suverenitetą. Po to prasidėjo užsienio išnaudojimas, kai Vakarų valstybės užgrobė teritorijas ir sudarė sau palankius prekybos susitarimus. Tai buvo skaudus skambutis, priminęs visiems, kad modernizacija nelaukia niekieno, net imperatorių!
Kelias į revoliuciją
Čingų dinastijai įžengus į XX a., buvo juntami vidiniai nesutarimai. Konservatyvi imperatorienė našlė Cixi atkakliai priešinosi gyvybiškai svarbioms reformoms, kurios galėjo modernizuoti imperiją. Jos mirtis 1908 m. atvedė naują, bet jauną imperatorių Puyi, kuris tapo marionete griūvančioje imperijoje. 1911 m. 18-oje provincijų buvo paskelbtos telegramos, raginančios sukelti revoliuciją, kuri parodė silpnėjančią monarchijos galią. Ant jo mažų pečių gulė visos dinastijos svoris, todėl Puyi valdymas toli gražu nebuvo tradicinis. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip būti valdovu kartais gali reikšti būti ne tiek valdovu, kiek žiūrovu. Ne pati pavydėtina padėtis!
Naujoji era: Respublikos gimimas
Revoliucijos kulminacija tapo Kinijos Respublikos įkūrimas, žymintis daugiau nei du tūkstantmečius trukusio imperinio valdymo pabaigą. Sun Yat-senas tapo pirmuoju prezidentu, simbolizuojančiu radikalų perėjimą prie modernaus valdymo. Pereinamasis laikotarpis buvo audringas, jam buvo būdingos susiskaldžiusios frakcijos ir kova dėl valdžios, tačiau jis neabejotinai nulėmė naujo politinio kraštovaizdžio formavimąsi. Paskutinysis imperatorius, nors ir liko figūrinis asmuo, matė, kaip bandymai atkurti monarchiją išblėso, nes tauta žengė į nežinomą teritoriją. Įsivaizduokite tuometinius pokalbius prie arbatos puodelio: „Taigi, ar kas nors iš esmės pasikeitė, kai nuo imperatoriaus perėjome prie prezidento? Na…
Čingų dinastijos žlugimas buvo dramatiška socialinių neramumų, kultūrinės įtampos ir išorės spaudimo kulminacija, kuri visiems laikams pakeitė Kinijos veidą. Jos palikimas mums primena apie valdžios trapumą ir nesiliaujantį permainų žygį.
