Pamažu susiformuoja savita naujagimio kreipimosi į suaugusiji reakcija. Ji vadinama žvalumo kompleksu. Tai iš tikrųjų yra kompleksas matome, kaip mažasis įsižiūri į palinkusį viršum jo veidą, šypsosi jam, žvaliai judina kojytes ir rankutes, tyliai guguoja… Pirmasis naujagimio gyvenimo laikotarpis savo užduotį atliko – vaiko ryšys su suaugusiuoju užmegztas.
Auklėti nuo pirmųjų dienų… Bet kaip? Auklėjimas – didis dalykas: tai lemia žmogaus likimą. Dabar mums lengviau atsakyti į šį klausimą, nes žinome kai kurias naujagimio ypatybes. Jūs jau auklėjate ji, jeigu jis jaučia jūsų rūpinimąsi ir meilę. Turima galvoje, žinoma, ne elementari priežiūra. Kūdikis turi jausti, kad jūs jam padedate visada, kai tik jam nepatogu, nemalonu.
Jis verkia, norėdamas gerti,- ir jūs numalšinate jo troškulį. Jis išalko, ir jūs ji pamaitinate. Jis neramus dėl didelio triukšmo,- ir jūs pašalinate jo neramumo priežastį. Jam trukdo šviesa,- ir pasistengiate, kad kambaryje būtų prieblanda. Kambaryje pasidarys per karšta ar per šalta,- ir mažiuko verksmas paskatins jus vėl imtis kokių nors priemonių. Naujagimiui dažnai skauda pilvelį,- ir jūs numalšinsite skausmą, sugirdydami kelis šaukštelius ramunėlių ar kmynų arbatos. Jūs ištaisysite klaidą, vos supratę, jog jis verkia dėl to, kad per stipriai suvystytas.
Žinoma, pirmiausia jums reikės susivokti, ko jis verkia; jūsų rūpinimasis turi pagelbėti mažajam, jūsų meilė jam turi reikštis realiai. Visai nesmerk tina retkarčiais paimti vaiką ant rankų, kad jis nurimtų jūs vis Priešingai, galima tai rekomenduoti, bet su viena sąlyga – tiek turėsite išsiaiškinti, dėl ko vaikas nerimavo. Jei tos priežastys neišaiškintos ir nepašalintos, vaikas gali nenurimti ir ant rankų; bet net ir nurimęs ims vėl verkti, likęs vienas.
Apskritai, norint įdiegti vaikui pasitikėjimą, kad jis yra saugomas, kad juo rūpinamasi, kad jis yra mylimas, patarimas dažniau imti vaiką ant rankų nepasirodys keistas. Bet geriausia tai daryti, kai vaikas ramus. Jeigu vos pravirkęs mažiukas kaskart bus imamas ant rankų, jis įpras ištisai būti ant suaugusiųjų rankų.
Imdami vaiką ant rankų, nepamirškite, kad jis dar nenulaiko galvutės ji turi remtis į jūsų petį; mažojo nugara ir pečių juosta remiasi i ranką, kartu ranka švelniai glaudžiate kūdikį prie savęs; kita ranka ji prilaikote. Dabar mažajam bus patogu, vadinasi, jūsų bendravimas su juo šį momentą jam bus ypač malonus.
Ir, žinoma, jūs neleisite savo mažiukui ,,išsirėkti”. Yra daug būdų jam nuraminti: duoti gerti, paversti ant šonelio, paglostyti. Tikrai, vaikai, į kurių rėkimą visai nekreipiama dėmesio, ilgainiui ima rėkti rečiau, matyt, jie ima kažkaip savaip suprasti, kad rėkdamas nieko nelaimėsi tik nuvargsi. Bet sunku įsivaizduoti tėvus, kurie pajėgtų atkakliai laikytis tokios taktikos. Dažniausiai pasitaiko štai kas: arba artimieji reaguoja į mažojo riksmą, arba neatspėdami, dėl ko jis galėtų verkti ir nutarę. kad jisaikštijasi“, stengiasi parodyti charakterį. Tokioje šeimoje mažiukas rėkia nė kiek ne rečiau, kaip toje, kur laikomasi taisyklės kaskart reaguoti i vaiko neramumą. Kartu tokios jautrios šeimos tėvai mažiau rizikuoja pražiūrėti kokią nors svarbią vaiko neramumo priežastį, o, be to, čia vis nuoširdžiau tėvai ir vaikai prisiriša vieni prie kitų.
Prieš kūdikiuí pradedant bendrauti su suaugusiuoju, suaugęs bendrau-ja su kūdikiu, ir tai reiškiasi įvairiomis formomis. Suaugęs maitina, suaugęs maudo, suaugęs maloniai šnekina, suaugęs migdo, suaugęs šypsosi. Tai ir sudaro prielaidas jausti teigiamas emocijas tiems, kas išvaduoja iš nemalonumu ir kas sudaro patogias sąlygas.
Pirmosiomis savaitėmis turbūt dar ankstoka specialiomis priemonėmis ir būdais ugdyti vaiko psichiką. Gana dažnai bendraujant su tėvais, mažajam įspūdžių pakanka; regėjimo taškas, iš kurio vaikas žvelgia į pasaulį, kinta keičiant vaiko pozą, imant ji ant rankų.
Be kita ko, turėsime galvoje, kad vaiko žvilgsnį patraukia judantys daiktai, Norint ugdyti regéjimo susikaupimą, galima pamėginti patiems pasidaryti keletą žaislų; principas toks: žaislo elementai iš lėto sukasi arba linguoja aplink vieną tašką arba ašį. Žaislas turi būti ryškių, gražių spalvų, naujagimiui patrauklus. Bet kartojame specialus rūpinimasis vaiko suvokimo, mąstymo, atminties, dėmesio lavinimu – dar ateities dalykas. Kol kas jūs tenkinate jo domėjimąsi aplinka natūraliomis priemonėmis”.
Ar dar ne anksti kalbėti apie fizinį lavinimą? Ne, ne anksti. Panagrinėkime, kaip tai galėtų būti daroma. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms”, naujagimis jau nebelepinamas pastovios temperatūros. Ligi šiol jis vystėsi motinos kūne, kur temperatūra pastovi, o štai akimirksniu naujagimis atsidūrė aplinkoje, kurios temperatūra svyruoja, ir jau tikrai ji dabar daug žemesnė už įprastą. Jam pačiam tenka palaikyti pastovią savo kūno temperatūrą. Centrine nervų sistema sklindantys signalai pakelia rankų ir kojų, kaklo ir liemens raumenų tonusą; vaiko kūnas tipiškai susiriečia. Tokia raumenų įtampa padeda kauptis šilumai. Juo labiau krinta aplinkos temperatūra, juo vaiko raumenys labiau įsitempia.
Bet jeigu imsimės veikti už naujagimį, jeigu ji muturiuosime, laikysime per karštame kambaryje, tai raumenų tonusas smuks, nes papildomos šilumos nebus reikalo kaupti. O juk tonuso palaikymas kol kas vienintelė ir todėl būtina treniravimo forma. Taigi pirmo mėnesio fizinio lavinimo būdas – sukurti tokias sąlygas, kuriomis išliktų būdinga vaiko poza. Kambario, kuriame gyvena vaikas, temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 20°C. Nereikia kambaryje vaiko per šiltai apkloti, dėti ant galvutės kepuryčių ar rišti skaryčių, statyti šalia jo papildomų šildymo prietaisų.
Kartais daroma tokia klaida: kambario oro temperatūra palaikoma normali, bet bijomasi čia vaiką išvystyti. Be reikalo! Sveiką naujagimi galima ne tik perrenginėti, kai temperatūra apie 20°C, bet ir leisti jam kelias minutes pasispardyti nuogam. Tokios oro vonios mažajam – ir grūdinimo procedūra, ir gera raumenų mankšta.
Pirmomis savaitėmis vaiko fiziniam lavinimui svarbu ir pabūti su vežimėliu lauke. Jeigu jis gimė šiltą pavasarį arba šiltą rudenį, abejonių niekam nekyla, ir tiesiog vos grįžus iš gimdymo namų, rytojaus dieną su naujagimiu išeinama į lauką. Bet ką daryti, jei vaikas gimė žiemą? Būtinai reikia išeiti su vaiku ir tada.
Tinkamai apvilktam kūdikiui pasivažinėti vežimėlyje, saugančiame nuo vėjo ir sniego, absoliučiai nepavojinga net ir šaltu oru. Manydami, kad prisikvėpavęs šalto oro vaikas peršals ir susirgs, labai klystume, nors, deja, taip manoma gana dažnai. Tačiau čia reikia būti gana atsargiems. Palaukite, kol mažiukui sueis dvi savaitės. Pradėkite neilgu, dešimties minučių pasivažinėjimu. Pirmaisiais mėnesiais, jei temperatūra žemesnė kaip į lauką geriau vaiko nevežti.
Jeigu naujagimis lengvai kvėpuoja pro nosį, šaltas oras spėja sušilti ir sudrėkti, kol pakliūva į plaučius. Jokių ligų jis negali sukelti, atvirkš čiai, kvėpuodamas šaltu oru, kūdikis geriau miega, būna ramesnis, o po pasivažinėjimo noriau valgo.
Iš tikrųjų „užgrūdinto organizmo” (ir atitinkamai ,,neužgrūdinto organizmo”) sąvoka puikiausiai taikytina jau ir dviejų savaičių vaikams. Vos keletą dienų vaiką palaikius kambaryje, kur per aukšta temperatūra, oras per daug išdžiovintas šildymo prietaisų, visos kūdikio organizmo savisaugos galios, mobilizuotos gimimo momentu, nusilpsta, nes jomis nesinaudojama. Tada pakanka bent kiek atšalti, pakliūti į skersvėjį, sekundę pabūti su ligoniu, ir vaikas susirgs.
