Trikertė žvaginė priklauso kryžmažiedžių (Cruciferae) šeimai. Vienmetis, žolinis mūsų dirbamų dirvų augalas, tačiau dažnai tampa dvimečiu: sėkloms rudenį sudygus ir iki šalčių augaliukams sudarius skroteles, puikiai žiemoja. Tokie žiemkenčiai augalai anksti pavasarį, gegužės mėn. pabaigoje, jau būna pačiame žydėjime.
Tada žolė ir renkama vaistinei žaliavai. Pavasarį sudygusios sėklos pilnai išsivysto rugpjūčio mėn. pradžioje ir tuo laiku žolė renkama. Ant šio augalo gausiai parazituoja grybas Albugo candida, aptraukdamas viršūnes ir stiebus baltu pelėsiu. Paruošta žaliava vadinama Herbą Bursae pastoris.
Tai senas vaistinis augalas, kurį vartojo graikai ir romėnai. Viduriniais amžiais šio augalo žolė plačiai buvo vartojama kraujui stabdyti. Pastaruoju metu į ją kreipiama daug dėmesio kaip į kraują stabdančią priemonę. Tačiau veikliosios medžiagos dar ne visiškai ištirtos.
Literatūroje nurodoma, kad yra cholino, kalio junginių, bursinės rūgšties ir kitų medžiagų. Kai kurie autoriai gydomąją galią priskiria parazituojančiam grybeliui (Albugo candida), kurio veikimas analogiškas skalsei (Claviceps purpurea). Pagal Harste preparatai, pagaminti iš sveikų augalų, t. y. neužpultų grybelio, lygiai gerai veikia, kaip ir iš žolės, apkrėstos grybelio.
Konstatuota, kad preparatai, pagaminti iš nedžiovintos žolės, veikia efektingiau, negu pagaminti iš sausos. Itin gerai veikia iš šviežios žolės išspaustos sultys. Dabartiniu metu ji laikoma vertinga žaliava prieš plaučių, inkstų, o ypač gimdos kraujavimus.