Pluoštinis linas – vienametis augalas. Jo šaknis – liemeninė nešakota. Stiebas – apvalus, status, laibas, iki 120 cm aukščio. Lapai pražanginiai, bekočiai, siaurai lancetiški ir pailgi.
Žiedai – taisyklingi, švelnūs, žydri, kartais balsvi, susitelkę viršūnėlėje puriame skydiniame žiedyne. Vaisius – rutulio formos geltona arba ruda dėžutė. Joje dažniausiai yra 10 sėklų. Sėkla – ruda arba žalsvai geltona, suplota, pailga, lygi, blizganti. Pluoštinis linas žydi birželio-rugpjūčio, sėklos prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Mokslininkai mano, kad žmogus pradėjo auginti linus maždaug prieš 9 tūkstančius metų kalnuotose Indijos srityse.
Tuomet iš linų ir išaudė pirmąjį Žemėje audinį. Tik po dvejų tūkstančių metų asiriečiai ir babiloniečiai išmoko auginti linus. Vėliau linai buvo atvežti į Egiptą, paskui ir į Viduržemio jūros šalis – Senovės Graikiją, Romą. Iš čia pateko į kitas Vakarų Europos šalis.
Šveicarų akmens amžiaus poliniuose statiniuose rasta linų stiebelių ir jų vaisių dėžučių, maisto likučių su linų sėmenų pėdsakais, lininių siūlų ir audinių. Aptikta linų auginimo pėdsakų ir Ispanijoje. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kultūriniai vienamečiai linai yra kilę iš laukinių, kurių dabar niekur nėra. Linai buvo auginami ir Kijevo Rusioje, ypač daug jų sėjo vienuolynų žemėse.
Lietuviai linus augina labai seniai.
Archeologai senkapiuose ir piliakalniuose rado pirmaisiais mūsų eros amžiais austų lininių audinių bei virvių liekanų. Dar plačiau linai pradėti auginti XVI-XIX a., ypač Šiaurės Lietuvoje.
Sėmenyse yra 30-40% aliejaus, kurio sudėtyje yra gliceridų (apie 6%), linolinės (apie 20% ) , linolininės (iki 5%), oleininės (8%), palmitininės ir stearininės rūgščių, 20-25% baltymų, 10-20% gleivių (apvalkalėlyje), angliavandenių, stearinų, karotino, organinių rūgščių, glikozido linamarino, 4% mineralinių medžiagų.
Linų sėmenų gydomasis poveikis priklauso nuo gleivių ir linamarino. Vartojant sėmenų ekstraktus arba nuovirus, stemplės ir skrandžio gleivinės pasidengia plonu gleivių sluoksniu, kuris ją apsaugo nuo dirginimo. Gleivės sudaro apsauginį sluoksnį ir veikia raminančiai sergant stemplės uždegimu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, enteritais ir kolitais.
Grūsti linų sėmenys vartojami nuo užkietėjusių vidurių ir nutukus. Žarnyno sekreciją ir motoriką reguliuoja glikozidas linamarinas. Sėmenimis gydomos šunvotės ir kitos įvairios odos ligos (20 g susmulkintų sėmenų sumaišoma su tokiu pat vandens kiekiu ir virinama).
Ataušusios tyrelės kompresai dedami ant pažeistų vietų: gyjančių žaizdų, nudegusių arba nušalusių vietų. Galima pasigaminti ir kitokį kompresą: 200 g sėmenų reikia užpilti stikline verdančio vandens ir išmaišyti. Po 30 minučių tyrelę sukrėsti į marlę ir dėti ant pažeistos vietos.
Sėmenų aliejuje yra daug nesočiųjų rūgščių.
Iš jo gaminamas preparatas. Linetolis”, kurį žmonės geria nuo aterosklerozės. Linetoliu” gali būti gydomi nudegimai ir radioaktyviųjų spindulių pažeista oda.
Liaudies medicina pataria nakčiai išgerti vieną stiklinę sėmenų nuoviro (vienas arbatinis šaukštelis sėmenų vienai stiklinei karšto vandens) esant lėtiniam vidurių užkietėjimui. Nuovirą reikia gerti kartu su sémenimis.
Žmonės, kurie serga cukriniu diabetu, geria sėmenų, pupų ankščių (be sėklų), mėlynių lapų ir avižų šiaudų nuovirą. Reikia imti lygiomis dalimis po tris šaukštus išvardytų augalų mišinio ir užpilti trimis stiklinėmis karšto vandens. Paskui virti 10 minučių, ataušinti. Geriama po penktadalį stiklinės tris kartus per dieną. Šį nuovirą galima gerti ir sergant šlapimo pūslės uždegimu.
