Po Antrojo pasaulinio karo Indonezija išsivadavo iš kolonijinio valdymo šešėlio ir garsiai paskelbė nepriklausomybę. Dėl šio drąsaus Sukarno žingsnio prasidėjo įnirtinga ir nesiliaujanti kova už laisvę nuo olandų kontrolės. Pasinerkime į šią įkvepiančią pasipriešinimo ir ryžto istoriją.
Nacionalizmo sėklos
1945 m. nepriklausomybės paskelbimas nebuvo atsitiktinis veiksmas; jis gimė iš chaoso, likusio po Antrojo pasaulinio karo. Kai olandai stengėsi išlaikyti savo kolonijinę valdžią karo siaubo sąlygomis, Indonezijos lyderiai, tokie kaip Sukarno, pasinaudojo šiuo momentu. Japonų okupacija pasėjo nacionalizmo sėklą ir sukėlė neramumus, kurie buvo juntami. Priespaudą ir išnaudojimą patyrę indoneziečiai ėmė vienytis prieš kolonializmą. Milijonams žmonių kenčiant badą ir nepriteklių, nepriklausomybė tapo ne tik svajone, bet ir neatidėliotina būtinybe, skatinančia mases imtis veiksmų.
Mūšis prasideda: Jėgų susidūrimas
1945 m. spalio 13 d. Indonezijos nacionalinė revoliucija įsiliepsnojo, kai Sukarno ir Hatta drąsiai paskelbė karą olandams. Prasidėjęs konfliktas buvo žiaurus, prasidėjo olandų, britų ir indoneziečių pajėgų susirėmimai. Iki 1946 m. spalio mėn. žuvo apie 10 000 žmonių, o daugiau kaip 200 000 buvo priversti palikti savo namus. Tačiau tarp indoneziečių ėmė formuotis stiprus vienybės jausmas. Jie kovojo ne tik dėl teritorijos, bet ir dėl savo orumo, kultūros ir tautos ateities. Net ir tamsiausiais laikais atsirado istorijų apie didvyriškumą ir mitrų kovą, rodančių bendruomenę, pasiryžusią pasipriešinti kolonijinei galiai.
Derybos vykstant konfliktui
Didėjant aukų skaičiui, abi pusės turėjo persvarstyti savo pozicijas. Prasidėjo derybos, suteikusios vilties žiburėlį. Tačiau laukė sunkus kelias. Olandai pasiūlė savo sąlygas, kurias Indonezija griežtai atmetė, todėl vėl prasidėjo konfliktas. Net ir su tarptautine parama, įskaitant Australijos ir Indijos tarpininkavimą, įveikti diplomatinį kalną buvo nelengva. Abipusio supratimo stoka kėlė nusivylimą. Vis dėlto indoneziečiai laikėsi tvirtai. Jų kolektyvinė jėga atlaikė bet kokius olandų pajėgų bandymus susigrąžinti kontrolę ir parodė nepriklausomybės siekiančios tautos atsparumą. Jie ne tik laikėsi savo pozicijų, bet ir siekė, kad jų balsas būtų išgirstas visame pasaulyje.
Valdžios trapumas ir tarptautinė intervencija
1949 m. gruodį olandai suprato savo valdžios trapumą. Jų pastangos išlaikyti Indoneziją dar labiau susilpnėjo, nes į tai ėmė kreipti dėmesį pasaulio galybės. Tokios tarptautinės organizacijos kaip JT ir Arabų tautų lyga ragino nutraukti ugnį. Jungtinių Valstijų finansines paskatas ir pasiūlymus dėl valdymo indoneziečiai sutiko su panieka, nes tvirtai laikėsi savo suvereniteto. Šis diplomatinis šokis buvo sudėtingas, tačiau jis iliustravo platesnę kolonizatorių ir kolonizuojamųjų kovą. Galiausiai jis pabrėžė žmonių, nenorinčių pasiduoti svetimai kontrolei ir pasirengusių išskėstomis rankomis priimti savo nepriklausomybę, dvasią.
Indonezijos kelias į nepriklausomybę buvo ne tik istorinis įvykis, bet ir vienybės ir ryžto galios įrodymas. Indoneziečiai nenuilstamai kovodami, vesdami strategines derybas ir nepalaužiamai tvirtai laikydamiesi savo tapatybės ir ateities. Ši nepaprasta kelionė yra neišdildomas kovos už laisvę visur priminimas.
