Gyvybė Žemėje egzistuoja dėl Saulės spinduliavimo energijos, šiluma ir atmosferos. Žemėje yra įvairiausių gyvūnų ir augalų. Jie prisitaikė prie skirtingų temperatūrų – nuo 50-58 laipsnių šilumos iki 60-70 laipsnių šalčio. O kai kuriose vietose būna dar šalčiau.
Pingvinai gali būti pavyzdys, kaip gyvos būtybės prisitaiko prie šalčio. Antarktidoje, kur temperatūra labai žema, pingvinai netgi išperi jauniklius. Tačiau nė viena gyva būtybė neatlaikytų šalčio kosminėje erdvėje, kaip ir temperatūros Veneros paviršiuje, kur ji siekia šimtus laipsnių šilumos.
Kai kosmonautai leidžiasi į kosminę dykumą, kur nėra erdvės, kurią galėtų sušildyti Saulė (nes nėra nieko, kas galėtų sulaikyti ir atspindėti Saulės spindulius, todėl galimas labai didelis šaltis), imamasi priemonių, kad erdvėlaivio viduje užtektų šilumos.
Erdvėlaivio ar orbitinės stoties kabinoje palaikomas oras tokio pat slėgio ir tokios pat sudėties, kaip ir Žemėje. Ir tokia temperatūra, prie kurios žmonės yra įpratę. Visa tai laiduoja prietaisai, kurie automatiškai reguliuoja erdvėlaivio ar stoties nedidelės atmosferos sudėtį, drėgmę, temperatūrą ir slėgį.
Tik nesvarumo būsena kosmonautams leidžia pajusti, kad jie yra ne Žemėje, o mažytėje, žmogaus proto sukurtoje dirbtinėje planetoje, kuri milžinišku greičiu skrieja tuščioje, negyvoje kosminėje erdvėje…
KARŠTI SPINDULIAI SKVERBIASI PRO KOSMINE TUŠTUMĄ
Visa, kas gyva Žemėje, egzistuoja todėl, kad yra Saulė. Kas gi yra tas galingas gyvybės šaltinis? Saulėtai įkaitęs dujų kamuolys. Manoma, kad jos gelmėse, kur milžiniška temperatūra ir slėgis, nuolat vyksta termobranduolinė reakcija, vandenilį verčianti heliu. Šią nesuvaldomą reakciją lydi milžiniško šiluminės energijos kiekio išsiskyrimas.
Saulės šiluminė energija į visas puses išspinduliuojama kaip spinduliavimo energija. Jos mažytė dalelė tenka ir Žemei. Bet ir tos dalelės pakako, kad Žemėje atsirastų gyvybė: užaugtų didžiuliai miškai, atsirastų gyvos būtybės.
Žemėje beveik visos energijos rūšys atsirado todėl, kad yra Saulė. Dabar Saulę imta naudoti ir kaip tiesioginį energijos šaltinį. Žemėje statomi įrenginiai, kurie gaudo Saulės spindulius ir priverčia juos šildyti vandenį arba pačius virsti elektros energija.
Žinote, kad dirbtiniuose Žemės palydovuose ir erdvėlaiviuose, orbitinėse stotyse, po Mėnulį keliaujančiuose arba į kitas planetas tyrimų tikslais pasiųstuose automatuose pagrindinis energijos šaltinis yra Saulė. Kosminiams aparatams Saulės energiją sugaudo Saulės baterijos ir paverčia elektros srove.
Saulės energija į Žemę ateina šiluminių spindulių, įveikiančių milijonus beorės erdvės kilometrų, pavidalu. Toks šilumos perdavimo būdas, kai nešildoma tarpinė aplinka, vadinamas spinduliavimu. Padarykite tokį bandymą. Ranka palieskite neuždegtos elektros lemputės balionėlį. Pajusite, kad stiklas šaltas, 2-3 sekundėms uždekite lemputę. Kol ji degė, jautėte šilumą delne ir pirštuose, kurie lietė lemputę. Lemputei užgesus, vėl jaučiate stiklo šaltį.
Nei stiklas, nei dujos, kuriomis dabar užpildomos lemputės vietoj ištraukto iš jų oro, nespėjo sušilti. Ranką šildė šiluminiai spinduliai, sklidę iš įkaitusio siūlo. Kitados lempučių vidus būdavo tuščias jų būdavo išsiurbiamas. Tokios lemputės atitikdavo mažą Saulės šilumos sklidimo į visas planetas per Visatos beores erdves modelį. Bet ir dujų pripildyta lemputė jus gali įtikinti, kad rankas šildo spinduliai, o ne stiklas, kuris dar nespėjo įšilti.
Šaltinis – kosmine erdvė