1975 m. balandį Saigonas tapo vienu dramatiškiausių šiuolaikinės istorijos momentų. Artėjant Šiaurės Vietnamo pajėgoms, paskutinės epochos dienos buvo kupinos chaoso ir emocijų. Atskleiskime šį lemtingą įvykį.
Miestas ant ribos
1975 m. pradžioje atmosfera Saigone buvo įtempta, nes ore sklandė šnabždesiai apie artėjančią Šiaurės Vietnamo invaziją. Mieste tebesantis amerikiečių personalas jautė netikrumo naštą, nes jų šaliai teko rinktis tarp karinės intervencijos ir atsitraukimo. Prezidentui Fordui teko priimti svarbų sprendimą, o Šiaurės Vietnamo pajėgos sparčiai žengė į priekį ir per kelias savaites apsupo miestą. Tai buvo ne tik karinis manevras; tai buvo giliai žmogiška krizė, nes šeimos ruošėsi blogiausiam sraigtasparnių ir sirenų audroje, kuri netrukus turėjo nulemti jų realybę.
Operacija „Dažnas vėjas“: didžiausia evakuacija sraigtasparniais
Didėjant chaosui buvo pradėta operacija „Dažnas vėjas“ – didžiausia istorijoje evakuacija iš oro. Įsivaizduokite tą vaizdą: tūkstančiai žmonių, susispietę JAV gynybos biure, sielvartaudami laukia, kada galės ištrūkti iš nežinomybės gniaužtų. Virš galvų riaumodami sraigtasparniai, dideli CH-34 „Sea Knights“ kas dešimt minučių vykdė didvyriškus skrydžius, o apie kiekvieno skrydžio išskridimą pranešdavo saldžiarūgštė „Baltųjų Kalėdų“ melodija. Stebėtojai apibūdino atmosferą kaip chaotišką – šeimos desperatiškai stengėsi patekti į lėktuvą, o prie ambasados durų susidarė pikta minia, pabrėžianti padėties beviltiškumą. Evakuacija tapo vilties simboliu nevilties akivaizdoje, ji tapo pašėlusiu, bet organizuotu žmonijos šokiu.
Paskutinės Saigono valandos
1975 m. balandžio 30-oji – tai šiurpą kelianti data istorijoje. Šiaurės Vietnamui veržiantis į Saigoną, pasaulis stebėjo sulaikęs kvėpavimą. Amerikiečiai ir pietų vietnamiečiai, kadaise buvę sąjungininkai, tapo beviltiškais pabėgėliais. JAV pajėgos surengė paskutinę operaciją ir išgelbėjo daugiau kaip 7 000 žmonių prieš oficialų miesto žlugimą. Tą akimirką, kai miestas buvo užimtas, sraigtasparnių garsų aidu aidinčiose gatvėse įsivyravo tyla, kurią nutraukė tik pasikeitusios tautos šauksmai. Vietnamo karo pabaiga buvo ne tik karinis pralaimėjimas – ji žymėjo reikšmingą pokytį, kaip karas bus prisimenamas Vietname ir užsienyje.
Skirtingi pasakojimai
Saigono žlugimas prisimenamas iš įvairių perspektyvų, atspindinčių emocijų, pasakojimų ir istorijų gobeleną. Vakaruose jis simbolizuoja pralaimėjimą ir nesėkmingą misiją, įspėjamąjį pasakojimą apie intervencijos sudėtingumą. Tačiau Vietname šis įvykis švenčiamas kaip išsivadavimo ir susivienijimo momentas. Emocinės reakcijos skiriasi, nes daugelis nuo režimo pabėgusių vietnamiečių dalijasi sukrečiančiomis netekties ir išgyvenimo istorijomis. Šie kontrastingi požiūriai verčia mus susimąstyti, kaip skirtingai gali būti pasakojama apie istoriją, atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą, ir skatina pokalbį apie atmintį ir pasakojimą apie pasaulinius įvykius.
Saigono žlugimas buvo ne tik miesto pabaiga; tai buvo gilus pokytis, kurį lėmė žmonių drąsa ir tragedija. Apmąstydami šį skyrių, primename, kad pasakojimuose apie konfliktus Vietname ir kitur svarbu įsijausti ir suprasti.