Medėjantis alavijas (alijošius) – visuomet žaliuojantis vaistinis augalas. Jį žmonės žinojo jau prieš 3000 m. pr.m.e. Šaknys – kuokštinės, cilindrinės, pilkšvai oranžinės. Alavijo stiebas šakotas, stačias.
Lapai pražanginiai, sultingi, mėsingi, su spygliuotais kraštais. Lapo viduje gleivinga masė, kurioje kaupiasi drėgmės atsargos. Žiedynas. tanki, cilindrinė kekė. Vaisius – bukais kraštais trikampė dėžutė. Sėklos pilkšvai juodos.
Alavijo tėvynė – Rytų ir Pietų Afrika.
Tarybų Sąjungoje kultivuojamas pietuose. Lietuvoje auga tik kambariuose. Vaistams renkami švieži lapai nuo apatinės ir vidurinės stiebo dalies. Juos reikia nuplauti, nusausinti ir paruošti V. Filatovo metodu. Laikyti tamsioje vietoje 12-15 parų 6-8 °C temperatūroje.
Lapų sultyse yra apytikriai 2% aloemodino ir kitų antraglikozidų, fermentų, kartumynų, gleivių, eterinio aliejaus, vitaminų ir kt. Seniau Egipte ir Graikijoje alaviju buvo gydomos pūliuojančios žaizdos, opos, taip pat užkietėję viduriai. Mokslininkai nustatė, kad alavijo galeniniai preparatai pasižymi baktericidiniu poveikiu. Didžiojo Tėvynės karo metais gydytojai jo sultimis gydė ilgai negyjančias žaizdas ir opas.
Akademikas V. Filatovas nustatė, kad, laikant alavijo lapus tamsioje ir šaltoje vietoje, vyksta biologiniai pokyčiai ir pasigamina medžiagos, kurios stimuliuoja gyvybinius procesus. Tai biogeniniai stimuliatoriai. Jie gerina medžiagų apykaitą, slopina uždegiminius procesus, didina organizmo atsparumą ligoms, gydo žaizdas ir nudegimus.
Alavijo ekstraktas
Ekstraktas vartojamas sergant akių, tulžies ir kepenų ligomis, bronchine astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, lėtiniu gastritu, vidurių užkietėjimu. Alavijo lapų sultimis žmonės gydo išsekusius, nusilpusius, jaučiančius galvos skausmus ligonius.
Plaučių tuberkuliozei, įsisenėjusiam bronchitui gydyti ruošiamas šitoks mišinys: šviežių lapų sulčių – 15 g, kiaulinių taukų – 100 g, sviesto – 100 g, kakavos – 50 g. Reikia viską sumaišyti ir gerti po valgomąjį šaukštą užsigeriant stikline karšto pieno du kartus per dieną.
Alavijo preparatai laisvina vidurius, todėl juos vartoti reikia atsargiai, nes didesnės jų dozės smarkiai dirgina storąją žarną, ir gali prasidėti uždegimas. Jie netinka ligoniams, kuriems reikia staiga ir greitai išvalyti vidurius. Nepatartina vartoti alavijo esant hemorojui ir gimdos kraujavimui, ypač nėščioms moterims. Šviežios alavijo sultys gerina apetitą, didina organizmo atsparumą ligoms.
Šiandien farmacijos pramonė iš alavijo gamina skystą vandeninį ekstraktą ampulėse, sultis, sirupą su geležimi ir linimentą. Sultys gaminamos iš šviežios žaliavos, kurias patariama gerti sutrikus virškinimo traktui (susirgus gastritu, gastroenteritu, enterokolitu). Geriama po vieną arbatinį šaukštelį 2-3 kartus per dieną 30 minučių prieš valgį.
Alavijo sirupas su geležimi tinka nuo mažakraujystės. Geriama po arbatinį šaukštelį, užgeriant vandeniu. Alijošiaus linimentas vartojamas tuomet, kai nuo spindulinės terapijos pažeista oda, taip pat juo gydomas dermatitas, egzema, psoriazė, neurodermitas.