Kvapusis mairūnas – daugiametis žolinis, aromatingas augalas. Jo stiebas status, prie pagrindo sumedėjęs. Lapai-trumpakočiai, smulkūs, elipsiški, lygiakraščiai, plaukuoti. Žiedeliai smulkūs, balti arba rausvi, susitelkę varpos formos žiedyne. Lietuvoje žydi liepos-rugsėjo mėnesiais.
Kvapusis mairūnas seniai žinomas vaistinis, prieskoninis ir dekoratyvinis augalas, atvežtas iš rytinių Viduržemio jūros pakrančių. Jį jau žinojo ir vartojo senovės egiptiečiai, graikai, romėnai.
Kvapusis mairūnas auginamas Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Ukrainoje Lietuvoje savaime neauga, auginamas šiltadaržiuose, darželiuose, kolektyviniuose soduose. Mėgsta šiltą, saulėtą, gerai įdirbtą žemę.
Kvapiojo mairūno vartojama antžeminė dalis.
Ji pjaunama prieš pat žydėjimą arba žydėjimo pradžioje, džiovinama plonu sluoksniu natūralioje arba dirbtinėje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Išdžiovinta žaliava laikoma sandariuose induose.
Mairūne yra 2% malonaus kvapo, saldžiai karstelėjusio skonio eterinio aliejaus, raugų, kartumynų, vitamino C, karotino ir kt. Kvapiojo mairūno žolės nuoviras ir užpilas gerina apetitą, virškinimą. Jie geriami esant spazmams, meteorizmui, viduriuojant, sergant kolitu.
Be to, jie skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą.
Galeniniai mairūno preparatai ramina nervus, mažina depresiją, malšina galvos skausmus, tinka ir slogai gydyti. Ruošiamos ir mairūno žolės vonios, o eteriniu aliejumi įtrinami sąnariai sergant podagra ir reumatu.
Nepatartina vartoti mairūno sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, taip pat nėščioms moterims. Žalias ir džiovintas mairūnas plačiai vartojamas mūsų šalyje ir užsienyje kaip prieskonis paukštienai, dešroms, konservams, keptai kiaulienai, mėsiškoms sriuboms, padažams, koldūnams, vėdarams, grybų, varškės patiekalams, įvairioms salotoms ir kt. Jo eterinis aliejus tinka likeriui, kvepalams, muilui gaminti.