Aš manau, kad ne tik sunku, bet neįmanoma gražiai išauklėti vaikų, jei pats esi pilkas. Ir kad vaikų auklėjimas yra tik pačių tobulinimasis, kuriam niekas taip nepadeda kaip vaikai. Dažnai mes, auklėtojai, užmirštame, kad pasaulio pažinimas mažiems vaikams prasideda žmogaus pažinimu. Gera ir bloga vaikas suvokia jau iš to, kokiu tonu tévas kreipiasi moting, kokie jausmai trykšta iš jo žvilgsnių.
Stenkitės palaikyti jaukią emocinę šeimos atmosfera. Tai svarbu ir jums, ir jūsų mažiukui. Sunku ir didiesiems, ir mažajam, jeigu šeimoje amžini vaidai, ginčai dėl menkniekių, jeigu niekas niekada dėl nieko nenori nusileisti. Šeimyninis gyvenimas susideda daugiausia iš šiokiadienių. Bet meilė ir pagarba vienas kitam, kasdieninio bendravimo džiaugsmas ir supratimas, kad, augindamas vaiką, atlieki kilnią pilietinę pareigą, teikia gyvenimui ypatingą įkvėpimą.
Rami, jauki namų atmosfera ypač svarbi motinos nuotaikai. Pirmaisiais šeimyninio gyvenimo metais nesutarimų kyla retai, o jeigu ir kyla, tai, pasak patarlės, ,,Be ašarų ir džiaugsmo nebūtų”. Bet štai gimė vaikas. ,,Laisvės” jauniems tėvams belieka daug mažiau, rūpesčių ir atsakomybés padaugėja. Buitiniai rūpesčiai ne visada malonūs. Tai, deja, ne taip jau retai sukelia abipusį nepasitenkinimą, o gal net ir konfliktus.
Moteris kartais pasijunta esanti nebemiela, nemylima ir mano, jog tai dėl to, kad ji tapo motina… Tada mažasis nejučia pasidaro jos nemalonių gyvenimų kaltininkas. Ir reikia pasakyti, kad vaikas tarsi užsi-krečia motinos nuotaika. Ji nervinga, irzli, ir mažasis pasidaro toks pat. Susidaro amžinas ratas, kurį peržengti sunku. Neįkliūkite į jį!
Žinoma, ir kitų šeimos narių, ne tik motinos, nuotaika labai svarbus dalykas, nes vienaip ar kitaip ji atsiliepia vaikui. Tėvui nedera skųstis per mažu dėmesiu sau, gimus vaikui; antraip jam gali kilti savotiškas pavydas. Vyresnieji šeimos nariai – jeigu jie gyvena kartu su jaunaisiais tėvais turi teisę prisidėti prie auklėjimo; čia reikia labai vengti tokios situacijos, kai močiutės ir seneliai laikomi visiškai tinkamais prižiūrėti mažąjį, tik štai jų auklėjimo principai” tevams nepatinka.
Tada mažas vaikas virsta tik papildoma našta pagyvenusiems žmonėms, jie jau neįstengia išreikšti jam visos los meilės, kurin galėtų duoti ir kurios mažajam labai reikia… Žinoma, ir nuo vyresniųjų takto (juk negalima visą gyvenimą savo vaikų laikyti vaikais) pareina daug kas: kartais močiutės ir seneliai tarytum atima visas realias tévų galimybes reikšti savo vaikui meilę, juo rūpintis.
Beje, vis tiek nenumatysi įvairiose šeimose susiklostančio ryšių ir santykių margumyno. Bet visada svarbu štai kas nė vienas šeimos narys, gimus vaikui, neturi jaustis nuskriaustas, suvaržytas; nė vienam šeimos nariui negali būti atimtas mažojo auklėjimo džiaugsmas.
Jau sakėme, kad jauki šeimos atmosfera svarbi jums. Aišku, turėjome galvoje, kad per jus tai veikia vaiką. Bet mažąjį šeimos atmosfera veikia dar ir, sakytume, tiesiogiai. Nuoširdumas, meilė gražioje šeimoje tarsi plevena ore. Ir vaikas negali to nejausti. Visai taip pat jis negali nejausti ir slegiančios nedraugiškos aplinkos, nematyti įsižeidusių ir paniurusių artimųjų veidų, negirdėti jų vienas kitam svaidomų kaltinimų ir priekaištų. Ištirta, kad šeimos nesantaika skaudžiai veikia vaiko nervų sistemą. Prisiminkite tai!
Prisiminkite ir tai, kad šeimos gyvenimo stilių apskritai (ne tik nuoširdžius suaugusiųjų santykius) kūdikis tiesiogine žodžio prasme perima su motinos pienu. O juk kokių absoliučiai priešingų esama to stiliaus apraiškų!
Organizuotumas, tikslumas ir ištižimas, maišalynė. Visų puiki nuo ir niaurumas. Įdomių darbų aibė ir taika, optimizmas, žvalumas tuščiai leidžiamas laikas, kurį reikia kaip nors prastumti”. Atvirumas, aktyvus domėjimasis kitų žmonių reikalais bei rūpesčiais – ir uždarumas (..Ne mano kiaulės, ne mano pupos”). Be abejo, galėtume ir patys tęsti…
Nemanykime, jog maži vaikai tokie kvailučiai, kad ,,neapčiuopia”, neperpranta atitinkamo šeimos gyvenimo stiliaus. Žinoma, ne tik šeimos elgsenos pavyzdžiai tešmėkščios jiems akyse visą gyvenimą, bet juk šmėkščios ir tai, o kokią įtaką daro vaikui tie pavyzdžiai, jau žinome.
Te kiekvienas pats prisideda. Verta pabrėžti šio linkėjimo žodį ,,pats“. Gera, kai visi šeimos nariai auklėja, naudojasi savo teise mylėti mažąjį. Dar geriau, jei kiekvienas myli savaip: tai paįvairina vaiko gyvenimą. o šitai labai svarbu. Suaugusiųjų ,,vaidmenys” šeimoje įvairūs. Sunku sukurti čia griežtas taisykles, bet vis dėlto motina dažniausiai – švelnumo ir meilumo šaltinis, tėvas greičiau įkūnija tam tikrą racionalumą. močiutės ir seneliai veikiausiai puoselėja kai kurias nusistovėjusias tradicijas, sakytume, sveiko konservatyv ir švelnumo derini…
Apskritai šeimos ,,pakopų įvairumas” yra svarbus. Vis dažniau jauni tėvai ir motinos, ypač mieste, gyvena ne su tėvais, atskirai. Nepriklausomybės siekimas, noras savo gyvenimą kurti savarankiškai – suprantamas dalykas. Suprantamos ir demografinės priežastys, dėl kurių atsiranda štai tokių, anot sociologų, ,,nuklerinių“ šeimų.
Ir vis dėlto būtų labai gaila mažajam netekti močiutės pasakos. Čia svarbu ne tik pati pasaka ne vienos kartos žmonių auklėjamas vaikas ryškiau jaučia šaknis“, kurios labai svarbios sąmoningumo formavimuisi. Posakis nežinomos kilmės” reiškia paprasčiausiai ne tai, kad žmogus neturi tėvo ir motinos. Pagarbą praeičiai, be kurios neįsivaizduojamas civilizuotas žmogus, ugdo ne tik, sakysime, savos tautos, savos šalies istorija. Matyt, dar anksčiau, labai lepiame vaiko amžiuje, tai užsimezga kaip pagarba seniems žmonėms, močiutėms ir seneliams.
Dar reikia atsiminti ir tai, kad požiūriu į savo pačių tėvus vaiko tėvas ir motina, dažnai patys to nepastebėdami, rodo pavyzdį. Beje, visi atsimena pamokomą L. Tolstojaus apsakymą ,,Senelis ir anūkėlis” apie berniuką, skobusį geldą, iš kurios ketino maitinti savo tėvą ir motiną, kai šie nusens…
Auklėjimo reikalavimų vieningumas. Turbūt nereikia ilgai įrodinėti, kad šis vieningumas būtinas. Visi gerai žino, kad kai tėvas kalba viena, o motina kita, kai tėvai ką nors griežtai mažajam draudžia, o senelis (,,Tiktai kad jie nesužinotų!”) leidžia, gera nelauk. Vaikas įpranta laviruoti, griežti suaugusiųjų jautriosiomis stygomis”, neįgauna jokio aiškaus gėrio ir blogio supratimo, o atvirkščiai nieko besąlygiška, tiesiog tik reikia žinoti, ką kam sakyti, ko katro prapamažu įtiki, kad nėra šyli, į ką ,.orientuotis”…
Žinoma, pasiekti vieningo auklėjimo nelengva. Naują šeimą kuriantys žmonės dažnai skirtingai žiūri į vaiko auginimą (galbūt tai net ne tvirti įsitikinimai, o bendras supratimas, pagristas jų pačių auklėjimu). Kartais šie skirtingi požiūriai, kai šeima pradeda gyvuoti kaip vienas organizmas, suvienodėja, bet kartais negalima apsieiti be specialių pastangų. Štai čia ir išryškėja visa sąmoningo požiūrio į auklėjimą svarba. Kai vaikas gerai pažįstamas ir suprantamas, daug geresnės esti sąlygos vieningam poveikiui ir daug pavojų padaryti nepagrįstas subjektyvias išvadas.
Labai dažnai reikia ir abipusio pakantumo. Tiems, kurių yra mažuma” (ir vis dėlto save laikantiems teisiais) geriausia atsiminti štai ką: turbūt dažniausiai kur kas labiau kenkia vaikui nevieningas suaugusiųjų auklėjimas; o taktika, kuri, sakysim, prieštarauja jūsų požiūriui, vis tiek pasirodys netinkama, ir tada bus galima draugiškai tai ištaisyti…
Tai, kas pasakyta, žinoma, nereiškia, kad vieningumą reikia suprasti kaip absoliutų vienodumą. Kad kiekvienas turi prisidėti prie auklėjimo, jau buvo sakyta. Pridursime, kad kiekvienam žmogui būdingas savitas elgesio stilius, vadinasi, ir auklėjimo stilius. ,,Linija” tebūnie viena, o jos igyvendinimo atspalviai įvairūs.
Ir viena vaiką auginanti motina gali jį tinkamai išauklėti. Vadinamoji nepilnos sudėties šeima (kai trūksta vieno iš tėvų, dažniausiai tėvo, arba kai jis negyvena kartu) vis tiek yra šeima. Nėra jokio pagrindo manyti, kad be tėvo augančio vaiko asmenybė būtinai nukentės. Tinkamai auklėjant to neatsitiks.
Aišku, jeigu motina negali susitaikyti su susidariusia padėtimi, jeigu ji gyvena tik troškimu ,,atsilyginti skriaudėjui”, jeigu puoselėja savo nevertingumo jausmą, jeigu vaikas jai – našta, žinoma, tada apie pakenčiamą auklėjimą neįmanoma kalbėti.
Laimė, tokių kraštutinumų apskritai retai tepasitaiko. Dažniausiai jaučiamas liesiog kartėlis. Kartais laisvės pojūtis. Bet kad ir kas būtų, viena vaiką auginanti motina turi atsiminti, jog negalima vaikui suversti sunkumų. atsiradusių dėl nesėkmingų suaugusiųjų santykių kuo daugiau tvirtumo, žvalumo.