Ispanijos pilietinis karas buvo dramatiškas mūšis, prikaustęs pasaulio dėmesį. Šis žiaurus 1936-1939 m. trukęs konfliktas pasėjo gilius nesutarimus ir paruošė dirvą šiuolaikinei Ispanijai. Panagrinėkime jo šaknis, pagrindinius veikėjus ir ilgalaikį poveikį.
Kas sukėlė konfliktą?
Ispanijos pilietinis karas prasidėjo 1936 m. politinių ir socialinių nesutarimų fone. Įtampa išaugo, kai Ispanijos Maroke kariškiai inicijavo sukilimą, siekdami nuversti naujai išrinktą kairiųjų vyriausybę. Dešiniosios grupuotės, skatinamos komunizmo baimės, įžvelgė galimybę smogti. Perversmas nepavyko didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Madride ir Barselonoje, kur kilo įnirtingas pasipriešinimas, dėl to įvyko chaotiška aklavietė. Karas nebuvo tik regioninis reikalas; jis greitai patraukė tarptautinį dėmesį, išryškindamas ideologines kovos linijas, nubrėžtas visoje Europoje.
Tarptautinis dalyvavimas
Nepaisant nesikišimo politikos, Ispanijos pilietinis karas tapo tarptautinių interesų išbandymų poligonu. Fašistinės nacistinės Vokietijos ir Italijos pajėgos rėmė sukilėlius, o apie 40 000 tarptautinių savanorių, tarp kurių buvo daug amerikiečių ir sovietų, atvyko į Ispaniją padėti respublikonams. Šis „tarptautinių brigadų“ antplūdis konfliktą pavertė simboline kova prieš fašizmą. Tokie rašytojai kaip Ernestas Hemingvėjus netgi prisidėjo prie to, kad romanuose ir straipsniuose būtų didinamas visuomenės informuotumas, rodydami Ispanijos žmonių, ginančių savo respubliką, drąsą ir kovą.
Franco iškilimas ir žiaurus karas
Karui įsibėgėjant Francisco Franco tapo pagrindine figūra, susikūrusia savo reputaciją dėl reikšmingų karinių apdovanojimų. Konfliktas peraugo į žiaurų karą, kuriame respublikonai ir sukilėliai įsitraukė į žiaurius susirėmimus. Nacinės Vokietijos parama pasirodė esanti lemiama ir suteikė F. Franco pajėgoms pranašumą, nes jos pasinaudojo ankstyvais laimėjimais Ispanijos pietuose. Respublikonų gynyba buvo smarkiai išbandyta Madrido apylinkėse, kur įnirtingi mūšiai parodė abiejų pusių atsparumą ir neviltį. Tačiau tarp respublikonų virė nesutarimai, todėl trapus vienybės jausmas greitai subyrėjo.
Skirtumai respublikonų vyriausybėje
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lėmusių respublikonų žlugimą, buvo vidinis susiskaldymas. 1937 m. gegužės mėn. Barselonoje įvykę smurtiniai susirėmimai parodė politinius Respublikonų aljanso susiskaldymus, nes frakcijos kovojo dėl valdžios, o sukilėlių pajėgos veržėsi į priekį. Šios vidaus kovos pakirto respublikonų vyriausybės autoritetą ir padarė beveik neįmanomą koordinuotą pasipriešinimą. Franco kariuomenei užėmus svarbiausias teritorijas, tapo akivaizdu, kad sukilėlių pajėgų galia yra didžiulė, ir prasidėjo sistemingas perversmas, kuris netrukus baigėsi Barselonos žlugimu ir reiškė organizuoto respublikonų pasipriešinimo pabaigą.
Pasekmės: Franco režimas ir palikimas
Ispanijos pilietinis karas baigėsi Franko pergale 1939 m. ir sudarė prielaidas ilgai ir despotiškai diktatūrai. Po karo tūkstančiai respublikonų buvo įkalinti arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė, nes Franco įvedė autoritarinį ir represinį režimą. Katalikybė tapo vienintele valstybės sankcionuota religija, o tokios regioninės kalbos kaip katalonų ir baskų buvo slopinamos. Nors Antrojo pasaulinio karo metais Ispanija išliko neutrali, Franco slapta padėjo nacistinei Vokietijai, tapdamas strateginiu pokario veikėju – tai lėmė Ispanijos šaltojo karo metus ir jos integraciją į pasaulinę politiką.
Ispanijos pilietinis karas buvo ne tik konfliktas, bet ir ideologinės kovos židinys, nulėmęs šiuolaikinę Ispaniją. Tebesitęsianti Franko diktatūra ir jos represijų palikimas primena mums apie toli siekiančias karo pasekmes, pabrėždamas, kaip svarbu suprasti istoriją, kad būtų išvengta tamsiausių jos skyrių pasikartojimo.