Mindami raudonojo poslinkio mįslę, mokslininkai suprato, kad tai – Doplerio efekto pasireiškimas šviesos bangose. Jeigu žvaigždė, šviesos bangų šaltinis, tolsta arba artėja prie mūsų (o jūs suprantate, kad tai vyksta kosminiais greičiais), turi keistis ir šviesos bangų, kurias ji skleidžia, ilgis.
Dabar astronomai plačiai naudojasi Doplerio efektu ne tik todėl, kal sužinotų, nuo mūsų ar į mus skrieja stebimos žvaigždės ir net tolimos svetimos galaktikos, bet ir kokiu greičiu jos juda.
Kaipgi atliekami šie stebėjimai? Saulės ar žvaigždžių spektro vaivorykštės juostoje yra tamsių linijų. Tos linijos yra griežtai tam tikrose spektro vietose. Kai šviesa nuo įkaitusio kūno (Saulės ar žvaigždės) praeina pro šaltesnes bet kurio cheminio elemento dujas, supančias tą įkaitusį kūną, tai šios palyginti šaltos dujos išima iš ištisinio spektro tą spektro gabaliuką, tą spalvą, kurią jis pats galėtų išspinduliuoti, jeigu jis įkaistų iki reikiamo švytėjimo.
Anksčiau buvo pateiktas metalo natrio garų pavyzdys: kai jie švyti, spektroskope matome ryškią geltoną liniją. Bet kai pro nešvytinčius natrio garus praleidžiamas ištisinis spektras, jo geltonojoje dalyje atsiranda juoda juostelė. Ta juostelė yra tam tikroje skalės vietoje, ir todėl gerai žinoma, kokio ilgio bangos skleidžia šį spektro ruožą.
Jeigu natrio juostelė pasistūmėjusi, pavyzdžiui, prie raudonosios spektro dalies, paaiškėja, kad natrio garų bangų ilgis yra ne toks, koks turi būti, o padidėjęs, tai reiškia, kad tiriamoji žvaigždė tolsta nuo mūsų. Pagal natrio linijos pasistūmėjimo iš jos teisėtos vietos dydį galima apskaičiuoti greitį, kuriuo ši žvaigždė skrieja.
Šis pavyzdys yra labai supaprastintas. Žvaigždžių spektruose yra daug juodų linijų, pasakojančių apie įvairius cheminius elementus, esančius tų žvaigždžių atmosferoje. Jau buvo minėta, kad juodos linijos spektre atsirado, kai šviesos spinduliai, sklindantys iš žvaigždžių įkaitusių gelmių, ėjo pro šaltesnę žvaigždės atmosferą.
Pagal juodų linijų pasistūmėjimą, pagal to pasistūmėjimo nuo tos spektro vietos, kurioje jos turėtų būti, dydį mokslininkai daro išvadas. Atstumas iki mūsų kosminių kaimynų yra labai didelis. Atstumai Visatoje matuojami milijardais šviesmečių.
Neseniai buvo atrasta nauja galaktika, esanti nuo mūsų už 8 milijardų šviesmečių! Norint įsivaizduoti šviesmečio dydį, reikia prisiminti, kad šviesa per sekundę nueina 300 000 kilometrų. Kiek ji nueis per minutę, valandą, parą, mėnesį, metus?
Visa, ką dabar matome danguje tolimose Visatos vietose, visa, ką mato mokslininkai pro galingus teleskopus, yra ne tai, kas ten egzistuoja šiuo momentu. Mus pasiekia spinduliai, išlėkę iš savo šaltinių labai seniai. Galbūt kai kurių žvaigždžių jau nebėra, o mes jas dar matome…