Atmosferos ir tuštumos bandymai du nesutaikomi priešai. Kai kalbame apie kosmosą, įsivaizduojame šaltą beorę erdvę, prasidedančią už Žemės atmosferos ribų. Negyvą erdvę. Kur nėra oro, ten nėra ir gyvybės.
Žemėje natūraliomis sąlygomis tuštuma neegzistuoja. Žemės prigimtis nemėgsta tuštumos. Net menkiausią praretėjimą atmosferoje per akimirką užpildo oras. O jei kažkas atsitinka po žeme, pavyzdžiui, per ugnikalnių išsiveržimus pajuda milžiniški žemės klodai ir atsiranda tuštumų – didžiulių urvų, tai juos tuoj pat užpildo vanduo ar nafta, dujos ar oras, o kartais ištirpusi lava.
Ir beribėje kosminėje erdvėje nėra idealios tuštumos, idealaus vakuumo. Ten pasitaiko šiek tiek dujų, taip pat labai mažai smulkių kosminių dulkių dalelių.
Žmonės ne iš karto suvokė, kad oras sveria. Ilgai buvo manoma, kad jis besvoris. Žemės paviršiuje oras sveria gana daug. Oras slegia maždaug vieno kilogramo kvadratiniam centimetrui jėga. Tai atmosferos slėgis. Mes jį lengvai pakeliame, net nepastebime, nes mūsų viduje esantis slėgis yra tolygus išorės slėgiui.
Žemėje vakuumo nebūna, o už Žemės ir jos atmosferos ribų, kosmose, egzistuoja galingas ir klastingas vakuumas. Todėl nuo jo ypač budriai tenka saugoti mažytę erdvėlaivio atmosferą. Erdvėlaivis turi būti hermetiškas, visi jo liukai privalo sandariai užsidaryti. Mažiausias plyšelis,- ir visas jo oras gali išmenkiausias aplaidumas lėkti į nepasotinamą kosminę erdvę.
Žinote, kad, išeidamas iš erdvėlaivio į atvirą kosmosą, kosmonautas apsivelka skafandrą ir apsirūpina oru kvėpavimui. Pirmiausia kosmonautas pro liuką įeina į šliuzinę kamerą. Liukas rūpestingai uždaromas. Atidaromas antrasis, išorinis liukas. Kosmonautui išeinant, truputis kameroje esančio oro išsiveržia į erdvę.
Ir štai kyla klausimas: kaip oras išsilaiko aplink Žemę, kodėl jis neišsisklaido neaprėpiamose kosmoso platybėse?
Čia reikia padėkoti Žemės traukai. Žemės trauka stipriai laiko ant Žemės ne tik mus ir visa kita, kas ant jos yra, bet ir orą. Juo arčiau Žemės paviršiaus, tuo tankesnė jos atmosfera. Šimto kilometrų aukštyje ji yra labai reta, o tas aukštis laikomas riba, už kurios prasideda kosmosas.
Mažesnių už Žemę planetų traukos jėga yra silpnesnė, ir todėl jos arba visai neturi atmosferos, arba ji būna labai reta.
Nepaisant vakuumo žalos”, kartais jis būna labai naudingas ir reikalingas. Yra tokių gamybos šakų, kur be vakuumo neapsieinama, ir jį tenka dirbtinai kurti.
Tiesa, visiško vakuumo pasiekti nepavyksta, net nepavyksta pasiekti kosmoso vakuumo, bet oro siurbliai vis dėlto pajėgia labai praretinti orą ir jį padaryti visiškai tinkamą įvairiems technikos tikslams. O tikslų būna įvairių. Vakuumas reikalingas ir metalurgijoje, gaminant gerų rūšių metalus, ir liejininkystėje, ir kitose pramonės šakose.
Elektroninės lempos ir televizijos vamzdžiai negalėtų veikti, jei iš jų nebūtų pašalintas oras.
Kosmoso vakuumas taip pat yra naudingas. Erdvėlaiviai beorėje erdvėje skraido laisvai, nesutikdami jokio pasipriešinimo. Visos Žemės astronomai svajoja apie observatorijas, įrengtas už Žemės atmosferos ribų, kur oras netrukdytų stebėti dangaus kūnus. Jau ir dabar kai kurie astronominiai stebėjimai sėkmingai atliekami iš kosminių orbitinių stočių.