Ar Arabų pavasaris įžiebė demokratijos viltį visuose Artimuosiuose Rytuose, bet ar jis ją įgyvendino? Protestai lėmė pokyčius ir chaosą, todėl panagrinėkime šio gilaus judėjimo rezultatus.
Kibirkštis: Tuniso kova
Arabų pavasaris prasidėjo Tunise, kur dėl didelio nedarbo ir maisto kainų infliacijos kilo visuotinis nepasitenkinimas. Lūžio taškas įvyko, kai gatvės prekeivis Mohammedas Bouazizi, susidūręs su priekabiavimu ir pažeminimu, protestuodamas susidegino. Šis nevilties aktas sukėlė didelį atgarsį visoje šalyje ir įžiebė protestus prieš prezidento Zine’o El Abidine’o Ben Ali despotišką režimą. Intensyvūs socialiniai neramumai reiškė, kad žmonėms jau gana. Po kelių savaičių Ben Ali pabėgo, o tai buvo svarbi permainų šalininkų pergalė. Tuniso kelias tapo vilties švyturiu, parodžiusiu, kad paprastų žmonių judėjimai gali nuversti diktatorių, jei tik bus ryžtingi ir vieningi.
Egiptas: Vilties ir nevilties kalneliai
Egipte ilgamečio lyderio Hosnio Mubarako nuvertimas atrodė kaip svajonės išsipildymas. Po beveik 30 metų trukusio autoritarinio valdymo piliečiai drąsiai ir vieningai išėjo į gatves. Jų demokratijos reikalavimai pasiekė karštligišką lygį ir smarkiai privertė H. Mubaraką pasitraukti iš posto. Vis dėlto džiaugsmas buvo trumpalaikis. Kariuomenė, kadaise buvusi protestų sąjungininkė, sugrįžo į valdžią, todėl daugelis nusivylė. Atrodė, kad jų parama permainoms išblėso, nes jie ėmė malšinti nesutarimus. Šiandien daugelis svarsto, ar kova už demokratiją Egipte buvo žingsnis į priekį, ar tik žingsnis į naujos formos priespaudą, parodant, kaip pergalė gali tapti nesėkminga, kai pasikeičia judėjimo motyvai.
Libija: Nuo pažadų iki chaoso
Skirtingai nei Tunise ir Egipte, Libijos kelionė per Arabų pavasarį virto chaosu. Muamaras Kadafis valdė geležine ranka daugiau kaip keturis dešimtmečius, iš pradžių pelnęs paramą dėl turtų, gautų iš šalies naftos atsargų. Tačiau 2011 m., kilus protestams, jo režimas smurtu numalšino nesutarimus. Šis žiaurumas sukėlė pilietinį karą, į kurį įsitraukė tarptautinės pajėgos ir kuris galiausiai baigėsi M. Gaddafio mirtimi. Po revoliucijos Libijoje vietoj stabilumo įsivyravo grupuočių kova ir neteisėtumas, o tai rodo, kad tarp diktatoriaus nuvertimo ir veiksmingos demokratijos sukūrimo yra didžiulė praraja. Pradinė išlaisvinimo viltis virto chaotiška kova dėl valdžios be aiškios pabaigos.
Jemenas ir Sirija: Besiformuojanti krizė
Jemeno patirtis Arabų pavasario metu rodo, kad pokyčiai ne visada reiškia pagerėjimą. Prezidentas Ali Abdullah Salehas susidūrė su dideliu pasipriešinimu, nes piliečiai protestavo prieš korupciją ir pilietinių laisvių pažeidimus. Nors A. Salehas atsistatydino, valdžia perėjo jo pavaduotojui, daugelis jemeniečių jautėsi išduoti ir troško tikrų reformų. Priešingai, Sirijos sukilimas greitai virto žiauriu pilietiniu karu. Prezidento Basharo al Assado žiaurus susidorojimas su protestais peraugo į ilgalaikį konfliktą, kuris nusiaubė šalį. Sukilėlių kovotojų būrių atsiradimas ir sudėtinga užsienio intervencija užgožė bet kokį aiškų kelią į taiką ir parodė, kad sukilimų rezultatai visame regione yra nenuspėjami.
„Mišrus maišas“: Arabų pavasario rezultatai
Arabų pavasario padariniai atskleidžia įvairių rezultatų įvairovę, kuri pabrėžia šių judėjimų sudėtingumą. Nors Tunisas džiaugėsi tam tikrais demokratiniais laimėjimais, kitos šalys patyrė didelių nesėkmių. Trumpa Egipto revoliucijos vilčių akimirka greitai virto represijomis. Libijoje pradinis entuziazmas virto chaosu ir smurtu, o Jemene ir Sirijoje kilo pilietiniai karai. Įdomu tai, kad kai kurios šalys, pavyzdžiui, Marokas ir Omanas, išvengė sukrėtimų padarydamos tam tikrų nuolaidų savo piliečiams. Nepaisant revoliucijų ketinimų, daugelyje šalių išaugo jaunimo nedarbas, išliko korupcija ir sumažėjo laisvės. Sėkmės ir nesėkmės arabų pasaulyje primena mums, kad kelias į demokratiją dažnai yra kupinas iššūkių.
Arabų pavasario palikimas yra sudėtingas ir kupinas kontrastingų pasakojimų apie viltį ir neviltį. Nors jis sukėlė demokratijos troškimą, kelionė jos link tebėra kupina iššūkių. Tai mus moko, kad revoliucijoms reikia ne tik motyvacijos, bet ir tvarų valdymą užtikrinančių struktūrų.